Deimantinių vestuvių sulaukę gargždiškiai labiausiai vertina pagarbą

Ilgą ir laimingą gargždiškių Reginos ir Stasio RUDŽIŲ santuoką laimino pats dangus. Paklausti, kaip pavyko sulaukti deimantinių vestuvių, jie tik nusišypsojo: „Tą patį valgėme, tuo pačiu oru kvėpavome, bet gal daugiau vargo matėme nuo mažens nei kiti. Susituokę nesidairėme į šalis, reikėjo galvoti, kaip išgyventi.“ Šeštadienį Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje Regina ir Stasys tuokėsi ir prieš 60 metų, jie atnaujins santuokos įžadus.
Vestuvės rudenį
Prieš 60 metų Reginos tėvelio (Stasio tėveliai jau buvo mirę) iškeltas vestuves abiem sutuoktiniams primena senos nuotraukos. Jose užfiksuota, kaip jaunieji apsikeičia žiedais metrikacijos skyriuje, kaip namuose su svečiais dainuoja ir linksminasi prie stalo, ant kurio garuoja paprastas valgis: virtos bulvės, mėsa, troškinti kopūstai… „Nepamenu, turbūt buvo ir pyrago“, – šyptelėjo Regina, nusikėlusi mintimis į spalio 10 d. prieš 60 metų. Žinoma, tais laikais vestuvių datos, kad gražiai atrodytų skaičiai, jie specialiai nesirinko – 1964 10 10 – dešimtukai tik atsitiktinumas. „Stasys pasipiršo, bet aš dar spyriojausi, taip ir ruduo atėjo, be to, ir tėvelis patarė, kad lengviau vestuves kelti rudenį – daugiau visko bus užderėję. Vestuvėse buvo piršliai, muzikantas, dėdės, tetos – iš viso gal apie 20 žmonių“, – prisiminė Regina, vestuvių dieną pasipuošusi balta suknute, o Stasys – juodu kostiumu. Vis dėlto jaunieji sumainė ne auksinius, o tik 89 kapeikas kainavusius žiedus, nes brangiems nebuvo pinigų. Auksinius nusipirko gerokai vėliau. Reginos ir Stasio santuoką palaimino Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas, tik tai liudijančių nuotraukų, deja, nėra. Jaukioje, mieloje bažnytėlėje jie šį šeštadienį atnaujins santuokos įžadus, kaip tai darė ir prieš dešimt metų, kai šventė auksinę vestuvių sukaktį, ir tada, kai kartu buvo nugyvenę dar „tik“ 25-erius metus.
Klaipėdoje – dešimtmečiai
Iš Antkopčio kilusio Stasio gyvenimas nebuvo lengvas. „Kai mirė mama, buvau tik pradėjęs eiti į mokyklą. Dar po 7 metų mirė ir tėvelis. Buvom 5 vaikai. Likom vieni. Vyresnis brolis mus prižiūrėjo“, – prisiminė Stasys, kartu su broliais vaikystėje ir paauglystėje ieškojęs būdų išgyventi: kaime siūlėsi žmonėms pakapoti malkų, rauti daržus, kasti bulves…
Grįžusiam iš kariuomenės Stasiui darbo kaime nebuvo, tad ryžosi važiuoti į Klaipėdą, ir ne vienas, o su Regina, su kuria draugavo nuo 15 metų – kartu eidavo į kiną, į šokius. Po metų jaunuoliai susituokė. Tada jau buvo mirusi ir Reginos mama.
Kaime gimusiems ir augusiems jaunuoliams sunku buvo priprasti gyventi mieste. Metus jie nuomojosi kambarėlį pas pažįstamą, bet kai gimė sūnus Gintaras, teko ieškotis gyvenimo kitur. Vasarą praleido pas Reginos tėvelį Ežaičiuose, padėjo darbuotis.
Statybose Klaipėdoje triūsęs Stasys įsidarbino naujoje mokykloje žvejybos uosto rajone sargu ir gavo kambariuką ten su šeima gyventi. „Regina dirbo mokykloje valytoja, sūnelis jai vis lakstė iš paskos verkdamas. Mokytojai skundėsi, kad tai trukdo mokiniams per pamokas. Vėliau sūnui gavome vietą darželyje, o mokykloje išgyvenome 6 metus“, – apie sunkumus pasakojo Stasys. Nors jau buvo susilaukę ir antro sūnaus Artūro, apie butą kol kas Regina su Stasiu galėjo tik pasvajoti, nes Klaipėdoje dar nebuvo išgyvenę 10 metų. Atėjo diena, kai vis dėlto butą gavo.
Kol vaikai buvo maži, dažnai jauna šeima vasaromis važiuodavo ir prie jūros, ir į Gargždus prie Minijos, papietaudavo „Bulvės“ valgykloje, aplankydavo Reginos tėvelį, kuriam talkindavo ne tik per šienapjūtę. Didesnių pramogų lyg ir nebuvo.

Priesaika – iki mirties
Užaugę sūnūs sukūrė šeimas, o po beveik 40 metų gyvenimo bute uostamiestyje, važinėjimo į sodą Dituvoje Regina su Stasiu nusprendė kraustytis arčiau savo gimtų vietų ir nusipirko namą Gargžduose, Aušros gatvėje. Gabalėlis žemės, kuriame pasistatė šiltnamį, sodas ir jo gėrybės, kurių užsiaugina ne tik sau, iki šiol teikia džiaugsmą.
Didžiausias jų turtas – du sūnūs, trys anūkės – Gintarė, Simona, Julija – ir vienas proanūkis Lukas. Visi, išskyrus vyriausiąją anūkę Gintarę, gyvena Lietuvoje. „Dabar galvojame, kad reikėjo daugiau vaikų auginti, – šyptelėjo Stasys. – Šiais laikais jauni žmonės nenori kurti šeimų, nenori ir vaikų auginti – šaukia, kad tai vargas.“ Paklausti, gal norėtų ką patarti jauniems, kad santuoka būtų tvirtesnė, deimantines vestuves tuoj švęsiantys Regina ir Stasys atsiduso: „Patarti galime, bet ar klausys? Svarbiausia vienam kitą gerbti. Buvome abu vargo matę, susituokus reikėjo galvoti apie išgyvenimą. Jei pykomės, tai tik todėl, kad biedni buvom. Susipykę patylim patylim, praeina ožys ir vėl šnekamės. Šliūbą ėmėm, prižadėjom iki mirties kartu gyventi, tai kur ten žvalgysies į šonus.“
Stasys prisipažino, kad kavos žmonai į lovą per gyvenimą nenešė, dovanomis neapipylė, o gėlėmis nešinas namo grįždavo tik ypatingomis progomis – per Reginos vardadienį ir gimtadienį. „Svarbiausia pagarba“, – dar kartą patvirtino Regina sėkmingos santuokos garantiją.
Laima ŠVEISTRYTĖ