Nuo duobkasio – iki laidojimo paslaugų verslo

Verslininką S. Abartį jubiliejinio gimtadienio proga sveikino artimieji, bendradarbiai, dvasininkai. Į klausimą, ko palinkėtų „Bangos“ skaitytojams, S. Abartis atsakė: „Ilgai gyventi. To paties – ir sau.“

Jaunystėje pradėjęs nuo samdomo duobkasio, gargždiškis Saulius Abartis sukūrė laidojimo paslaugų kompleksą ir tapo žinomu verslininku Klaipėdos rajone. „Netekties valandą mirusiojo artimieji būna sutrikę – stengiuosi palengvinti jų naštą. Kiekvienas žmogus, baigęs žemiškąją kelionę, turi būti oriai palydėtas į amžinybę“, – kalbėjo neseniai 55-ąjį gimtadienį minėjęs įmonės savininkas.
Šarvodavo namuose
Grįžęs po karinės tarnybos sovietų armijoje dvidešimtmetis S. Abartis ketino įsidarbinti mūrininku. Ryte jau turėjo išeiti į darbą, bet netikėtai paskambinusi mama pasakė, jog „Bangoje“ perskaitė, kad tuomečiam gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui reikalingas duobkasys, ir pasiūlė pabandyti. „Nuėjęs laimėjau konkursą – buvau vienas dalyvis, – juokėsi Saulius, prisiminęs karjeros pradžią prieš 34 metus. – Dabar yra modernesnės įrangos, o tada turėjau kastuvą, žiemą – laužtuvą. Bet buvau jaunas, energingas – iškasiau daugiau nei 3 tūkstančius duobių Gargždų senosiose ir Laugalių kapinėse.“
Buvusiuose gyventojų buitinio aptarnavimo kombinato laidojimo namuose tuomet prekiavo karstais, rūbais, gėlėmis, nuomojo šarvojimo patalpas, katafalką, bet mirusiojo artimiesiems patiems reikėjo spręsti, kas aprengs mirusįjį, kas nuveš į šarvojimo vietą.
Dešimtmetį padirbėjęs duobkasiu Saulius suprato, kad reikalingas laidojimo paslaugų kompleksas – nuo mirusiojo aprengimo iki palydėjimo į kapus. Pasak jo, plungiškiai jau buvo pradėję teikti šias paslaugas, o Gargžduose jų nebuvo. Privatizavus laidojimo namus, duobkasį atleido – S. Abartis įkūrė individualią įmonę. „Kartą važiuodamas per Gargždus pamačiau skelbimą, kad Kvietinių gatvėje išnuomojamos patalpos, ir nusprendžiau atidaryti specia­lizuotą parduotuvę – prekiauti laidotuvėms reikalingomis prekėmis, ten pat priimti paslaugų užsakymus. Tada nusipirkau automobilį.“
S. Abartis prisiminė, jog tuomet, kai jis pradėjo laidojimo paslaugų verslą, dažniausiai mirusiuosius šarvojo namuose, netgi daugiabučiuose.
„Važiuodavome paruošti kambarį – sienas užtraukdavome medžiaga, pašarvodavome, – kalbėjo jis. – Tada dar nebuvo šarvojimo patalpų Gargždų bažnyčioje, o kai šios erdvės atsirado, žmonės buvo labai patenkinti.“
S. Abarčio įmonėje įsidarbino ir jo mama, kuri sutiko aprengti mirusįjį – tokios paslaugos Gargžduose nebuvo, tik Klaipėdoje. Dabar čia dirba specialistas – sanitaras.
Tradicijos nyksta
S. Abarčio laidojimo paslaugų įmonėje dirba 8 darbuotojai. Pernai Gargžduose jis atidarė naują parduotuvę – persikėlė iš buvusio pašto patalpų. Čia prekiaujama laidotuvėms skirtomis prekėmis, užsakomos paslaugos, įsikūręs direktorius. Jis pastebėjo, kad įmonė įsigijo naujų automobilių.
„Mirusiojo artimiesiems paprašius, mes pasirūpiname visomis laidojimo paslaugomis – neturime tik giedotojų ir duobkasių, bet juos rekomenduojame, taip pat galime pasiūlyti, kur užsakyti gedulingus pietus. Padarome viską, ko paprašo – gedintiems artimiesiems belieka tik nurodytą valandą atvykti prie pašarvotojo, – atskleidė verslininkas. – Paslaugas teikiame visame Klaipėdos rajone – Priekulėje, Veiviržėnuose ir kitose seniūnijose. Kartais žmonės nori laidoti kituose rajonuose – skambiname ten savo kolegoms, kad padėtų.“
Pasak S. Abarčio, įmonė per mėnesį vidutiniškai palaidoja 20 mirusiųjų. Taigi per metus – apie pustrečio šimto, tačiau siautėjant kovidui palaidojo daugiau nei 300. Liūdniausios – vaikų laidotuvės, kurių pasitaiko kasmet. Antai pernai palaidojo 5 kūdikius.
Verslininko teigimu, laidotuvės vidutiniškai kainuoja apie 1 500 eurų, neskaitant atlygio giedotojams ir duobkasiams. Be to, dar išlaidos gedulingiems pietums, tačiau į šiuos kviečiama vis rečiau.
„Tradicijos keičiasi – ir laidotuvių dalyvių labai sumažėjo, – pastebėjo S. Abartis. – Anksčiau į kapus nuvežti užsakydavo du autobusus po keliasdešimt vietų, o per pastaruosius kelerius metus jų nebereikia – patys savo automobiliais nuvažiuoja. Visgi pasitaiko gausių laidotuvių, kaip antai šiemet į amžinybę palydėta žinoma pareigūnė.“
Kasmet įmonei tenka palaidoti 5–6 mirusiuosius, kuriuos palydėti į paskutinę kelionę atsisakė artimieji. Šioms laidotuvėms turi užtekti valstybės skiriamos laidojimo pašalpos – 440 eurų. Pasak S. Abarčio, Laugalių kapinėse jiems skirta atskira vieta.
Prisijaukino mirtį
Laidojimo paslaugų įmonės „Pas Virginiją“ savininkų S. Abartis nevadina konkurentais, bet kolegomis. Anot jo, gerai, kad yra pasirinkimas – reklama sklinda iš lūpų į lūpas. Be to, gyventojai kreipiasi ir į uostamiestyje laidojimo paslaugas teikiančias įmones.
S. Abartis sakė sulaukęs ir ne su laidotuvėmis susijusių užsakymų. „Teismo medicinos ekspertams teko vežti nužudytą šunį – prašė policija, – atskleidė verslininkas. – Kažkas paskambinęs sakė, kad reikia iškasti duobę. Paklausiau, kur? Atsakė, kad sode – reikia arklį palaidoti. Daviau telefoną žmogaus, kuris galėtų padėti. Nustebino dar vienas pageidavimas – iškasti po namu rūsį, moteris klausė, kiek tai kainuos. Atsakiau, kad duobkasiams tektų brangiai sumokėti, bet rekomendavau darbininkus, kurie tai padarė, ir abi pusės liko patenkintos.“
Ar psichologiškai nepavargo dirbdamas šiame liūdesiu persmelktame versle? „Tai darbas, kurį reikia padaryti gerai – į amžinybę žmogų palydėti oriai, – kalbėjo S. Abartis. – Mirtis žmonėms atrodo baisi – net kartais atėjusieji gėlių nusipirkti blogai jaučiasi. Mes beveik kasdien susiduriame su mirtimi, ir tai mums atrodo natūralus dalykas, neišvengiamybė.“
Verslininkas sakė, kad artimojo laidoti neteko, bet visi jie yra dirbę įmonėje ir prisijaukinę mirtį. „Netekę artimojo, mes jį ramiai palaidosime. Esame aptarę, kaip laidosime vienas kitą. Ir mama pasakė, kaip ją palydėti į paskutinę kelionę – vykdysime jos valią“, – patikino verslininkas.
S. Abartis visą parą neišjungia telefono, jis dirba be laisvadienių. „Beveik 30 metų neturėjau atostogų – tiek metų dirbdamas išsenki, reikia atokvėpio, atitrūkti nuo darbo. Šiemet rengiuosi kelionei į Italiją“, – atskleidė verslininkas.
Ko palinkėtų „Bangos“ skaitytojams? „Ilgai gyventi, – atsakė S. Abartis. – To paties – ir sau.“
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių