Sukaktuvininkei Priekulė –meilė amžinai
Žvarbią sausio dieną 80-ojo gimtadienio sulaukusią priekuliškę Elvyrą Justiną Jašmontaitę šildė artimųjų, seniūnijos darbuotojų, bendraminčių, pažįstamų žmonių sveikinimai. „Dabar gražiausias mano laikas – darau tai, kas man malonu: šoku, dainuoju, giedu“, – kalbėjo sukaktuvininkė, dainuojanti Priekulės kultūros centro folkloro ansamblyje „Vėlingis“, Drevernos skyriaus folkloro grupėje „Žvejytės“, giedanti Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios chore.
Daina, šokis – postūmis gyventi
„Priekulė – nuo vaikystės mano miestas, kuriame užaugau, subrendau – čia ir pasiliksiu, – šypsojosi guvi, energinga aštuoniasdešimtmetė E. J. Jašmontaitė. – Išeinu į gatvę – sveikinasi žmonės – ne visus ir pažįstu, galbūt tai pažįstamų vaikai. Kas būtų kitur išvykus, nepažįstamoje erdvėje? Čia daug veiklos turiu – daina, šokis, giesmė – postūmis gyventi. Įkvepia ir tikėjimas – visą gyvenimą kaip į darbą į bažnyčios chorą einu.“
Aktyvi senjorė su meno kolektyvais dalyvauja ne tik Priekulėje ar Drevernoje vykstančiuose renginiuose – su jais keliauja ir kitur. „Esu vyriausia, bet kol galėsiu, dalyvausiu“, – patikino dainininkė ir šokėja. Ji prisiminė anuomet dalyvavusi buvusiame dainų, šokių ir muzikos ansamblyje „Gintaras“, su kuriuo keliavusi į „Europiadą“ Danijoje.
Pernai televizijos laidoje „Samčių kovos“ priekuliškės E. J. Jašmontaitė ir Lolita Kundrotienė atstovavo istoriniam Mažosios Lietuvos regionui. Senjorė ne vieną žodį ištarė šišioniškai. Abiem atstovėms gerai sekėsi ne tik kepti aguonų pyragą pagal savo krašto receptą, bet ir konkurentų suvalkiečių užduotį atlikti – kropelius gaminti. Kompetentingi vertintojai išsijuosę gyrė priekuliškių gardėsius. Elvyra Justina nesutriko ir netikėtai suskambėjus jos mobiliajam telefonui. „Aš nesu bailė“, – šyptelėjo sukaktuvininkė.
Dalijosi širdies šiluma
Iš Plungės rajono kilusi žemaitė E. J. Jašmontaitė 1951 m. su tėvais atsikėlė į Priekulę. Šie buvo gyvenę Klaipėdoje – mama jai pasakojo girdėjusi istorinį Hitlerio kreipimąsi į klaipėdiškius. Užėjus rusams, tėvai išsikraustė į Žemaitiją, o dramatiškais pokario metais atsikėlė į Priekulę. „Išgyvenau istorinius laikotarpius – kolūkių kūrimosi ir jų žlugimo“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji prisiminė, jog apsigyvenus Priekulėje čia dar buvo likusių vietinių gyventojų. Su jų vaikais ėjo į mokyklą – pramoko šišioniškių šnektos, pažino krašto kultūrą. „Užaugau Priekulėje ir čia liksiu amžinai“, – sakė pašnekovė.
Šeimoje augo su 10 metų vyresniu broliu, kuris mokėjo groti akordeonu, bet pokariu tėvai jį buvo išsiuntę į Klaipėdą. „Jie mane visur vesdavosi – į bažnyčią, laidotuves. Mačiau visas apeigas ir jose dalyvavau. Su tėvu, kuris turėjo neblogą balsą (visi šeimoje buvome balsingi), eidavome į budynę giedoti“, – dalijosi prisiminimais E. J. Jašmontaitė. Ji pasirinko medikės kelią – baigė Klaipėdos medicinos mokyklą. Negalėdama pasigirti stipria sveikata, jaunutė felčerė-akušerė įsidarbino Priekulės ligoninėje, dirbo ir poliklinikoje. Tačiau žlugus ligoninei liko be darbo. „Nemokėdama vokiškai, išvykau į Vokietiją slaugyti seną vokietę, buvusią priekuliškę, – mudvi pažinojome viena kitą, – atskleidė E. J. Jašmontaitė. – Ji kvietė mane čia persikelti, bet pasakiau, kad niekur iš Priekulės nesikraustysiu, nes čia visi savi, pažįstami.“
E. J. Jašmontaitė beveik 20 metų rūpinosi savo vieniša teta, mamos seserimi, kurią į savo namus parsivežė iš Svencelės. „Vėliau dėl negalios nebepajėgiau jos prižiūrėti – teko paguldyti į slaugos ligoninę, bet tetą nuolat lankiau, – kalbėjo sukaktuvininkė. – Ji išėjo sulaukusi 101 metų 5 mėnesių. Dabar šiame krašte esu vienintelė šios giminės palikuonė.“
Nekeis nei partijos, nei tikėjimo
E. J. Jašmontaitė džiaugėsi Atgimimo sąjūdžiu – aktyviai įsijungė į šį judėjimą, tikėdama laisvos Lietuvos ateitimi. „Mūsų visa giminė tuo tikėjo. Aš įstojau į Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partiją, kurioje esu iki šiol“, – didžiavosi sukaktuvininkė. Ji buvo išrinkta į rajono Savivaldybės tarybą. „Tada pasirūpinau, kad „Gintaro“ ansamblio nariai įsigytų tautinius kostiumus“, – prisiminė pašnekovė.
Politika jai rūpi ir dabar. Įsijungusi radiją pasijuokia iš politikų šnekų, pasibara su jais per atstumą, bet nepyksta. Netgi ant to politiko, dėl kurio su kitais tiek dirbo, kad patektų į Seimą, o šis pavirto pajuokos objektu. Nepyko ir išgirdusi jo, daug kartų mainiusio savo kailį, repliką, kad ši vis dar esanti konservatorė. „Aš niekada nekeisiu nei partijos, nei tikėjimo“, – teigė sukaktuvininkė.
E. J. Jašmontaitė sakė dabar gyvenanti gražiausią gyvenimą, kai neturi jokių įsipareigojimų, yra laisva daryti ką nori – šokti, dainuoti, giedoti. Ji nesiskundžia menkomis pajamomis: beveik 40 metų darbo stažą turinti medikė negauna nė vidutinės pensijos, o maisto kainos, mokesčiai be paliovos didėja. Susitaikė ir su tuo, kad įgriuvo senas daugiabutis, kuriame yra ir jos būstas. „Apgriuvęs namas pergyvens mane, – šypsojosi sukaktuvininkė. – Reikia džiaugtis tuo, ką turi.“
Virginija LAPIENĖ
