Bestuburių dūda
Tikra ironija: pirmadienį popiete visuotiniame žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų susirinkime buvo tvirtinamas naujasis Visuomenės informavimo priemonių etikos kodeksas, kuriame išdėstytos esminės laisvo žodžio vertybės, kurias pribrendo reikalas patikslinti šiuolaikinių medijų kontekste. Atrodo, jog tai Lietuvoje turėjo tapti žinia Nr. 1. Bet, kaip sakoma, nežinomi Viešpaties keliai. Šią pozityvią žinią portalai ir televizijos, spauda ir radijas nukišo į užkulisius. Nes gi skandalai yra žiūrovų, skaitytojų masintojai (o tai reiškia žiniasklaidos maitintojai), ir jiems teikiamos pirmosios pozicijos.
Taigi tuo pat metu, kai žurnalistai idealistai rymojo ties kiekviena tvirtinamo Etikos kodekso pastraipa, žiniasklaidos broliai išsijuosę transliavo neeilinį siužetą. Mat Specialiųjų tyrimų tarnyba viduryje baltos dienos Vilniaus centre sulaikė ir į apklausą išsigabeno „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovą G. Vainauską, esą siūliusį kyšį partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderiui R. Paksui. Galvoju, kad emocijoms pasiduodantis žiūrovas, o ypač tas, kuris nuolat išsižiojęs žiūri visokių teisuolių rūtų laidas, buvo sukrėstas: kaip gi taip? Ar tai ne pasikėsinimas į žodžio laisvę, ar tai ne kerštas drąsiai žurnalistikai, ar tai ne sąmokslas prieš artėjančius Seimo rinkimus?! Kas darosi toj Lietuvoj, kaip čia begyventi, kuo betikėti, ar tik nereikia bėgti, kur akys veda, kur kojos neša?
Niekur bėgti nereikia, nes joks dangus negriūva. Ir nereikia užjausti anei vainauskų, anei paksų, anei trečiokų, anei malinauskų. Tarnybų reikalas išsiaiškinti, o valdžios vyrai mūsuose ne pėsti, ko gero, išsisuks. Bet įsisąmoninkime, kad būtent demokratijos pamatas – viešumas, nors koks bjaurus bebūtų, mums suteikia teisę žinoti, kas vyksta mūsų visuomenėje iš tikrųjų. Deja, vyksta ir labai negeri dalykai: ir valdžioje yra korumpuotų, ir žurnalistų parsidavėlių. Tai tik Rusijoje, Baltarusijoje gyventi labai gera, nes kai kurių mūsų įsivaizdavimu ten esą rūpinamasi paprastais žmogeliais, ten tiek nevagiama, o jei ir atsiranda koks korumpuotas gubernatorius, tai tuoj Putinas ar Lukašenka už rankos nutveria ir nedorėlį sudoroja. O šventas naivume! Kai televizoriui meldžiamasi lyg prie altoriaus, tai kritiškam mąstymui vietos nėra. Ar dėl to, kad nerodomi skandalingi siužetai, mūsų rytų kaimynystėje esančiose šalyse gyventi geriau? Kažkada ta užglaistytos realybės votis pratrūks, o dabar jau pratrūko pas mus. Be abejonės, kad kai kam atrodo, jog Lietuvoje pasaulio pabaiga, bet korupciniai dalykai, politikų susitarimai ir net žurnalistų papirkinėjimai vyksta visur, tik yra valstybių, kurios skaidriais įstatymais ir būtent viešąja nuomone sugeba tai suvaldyti. Tokias šalis mes visi žinome: Švedija, Norvegija, Danija, Estija ir kt.
Akcentuoju – patyrusios demokratijos šalyse yra svarbi viešoji nuomonė. Ten patys piliečiai nėra bestuburiai, jie nežiūri į valdžią su baiminga pagarba ir nuolankumu. O mes prisipažinkime sau: atleidžiame prisidergusiems politikams ir renkame juos dar ir dar vienai kadencijai. Arba puolame į kitą kraštutinumą: kai visokių paksių, uspaskių saulelė pradeda krypti vakarop, ieškome kito mesijo glėbio. Prieš artėjančius Seimo rinkimus jų apsireiškia ir jau jie turi savo sekėjų. Labiausiai gi tikime ir garsiausiai, kuo pikčiausiai iš eterio rėkiančiais žurnalistais ir nelabai mums gi rūpi ta etika. Svarbu, kad pūstų į mūsų dūdą. O kokia ta mūsų dūda? Melodija labai paprasta: viskas blogai toj nepriklausomoj Lietuvoj! Bet tai yra mūsų pilietinio abejingumo ir bestuburystės rezultatas. O štai mokytojų streikas yra akivaizdus pavyzdys, kad valdžia suklūsta, jei reikalavimai yra pagrįsti. Tad nebijantieji viešai kovoti laimi teisę gyventi geriau.
