Bitkoinas
HUMORESKA
Plesticida davė Akcizui Kloikai dešimt eurų ir pasiuntė duonos. Netoli duonos Kloika sutiko draugelį. Kalbos daug, tad užsuko jie į šalimais esantį barą…
…Vingiuoja Akcizas namo tuščiomis. Grįžęs paslapčia įslinko sandėliukan, paėmė tuščią stiklainį, užsuko dangtelį. Tada žengė virtuvėn ir su didžiausia pagarba dėjo stiklainį ant stalo:
– Štai.
– Kas tai? – suglumo Plesticida.
– Bitkoinai, – išdidžiai skelbia Akcizas, – paklojau už juos visus pinigus.
– Dešimt eurų už tuščią stiklainį! Ar tu visai išdurnėjai?
– Jis pilnas virtualios valiutos, – Akcizas pusvalandį aiškino, kas tai per lobis. Paskaitos pabaigoje apstulbusiai žmonelei dar ir replikavo: – O tokių, kaip tu mane pavadinai, durnių, gal dvidešimt eilėje stumdėsi. Kai aš jį pastvėriau, visi man pavydėjo, o kai kas net grasino.
– Sakai, grasino? – susidomėjusi Plesticida pakilnojo stiklainį, atidžiau apžiūrėjo, ar nenušaus.
– Aš taip lengvai nepasiduosiu, – išpučia krūtinę Akcizas.
– Kam tu reikalingas? Klausiu, ar dangtelis nenušaus.
– Šimtaprocentinė garantija – pats užsukau.
– O stiklainį ar iškaitinai?
– Ot durna boba, – nebelaiko Akcizo nervai. – Dar kartą tau aiškinu, čia – bitkoinai, o ne agurkai.
Sulig paskutiniais Kloikos žodžiais virtuvėje pasirodė kaimynė Vasiliauskienė:
– Atsiprašau, kad taip netikėtai – išgirdau triukšmą, pamaniau, gal pas jus kas nors tokio, kur man nereikėtų kištis.
– Tai va, baramės, Vasiliauskiene, – paaiškina Akcizas. – Prisipirkau aš bitkoinų, o Plesticida pyksta, kad per mažai.
– Ar čia ne tie, apie kuriuos vakar per televizorių kalbėjo?
– Tikrai taip. Bitkoinai – paskutinis mados klyksmas, – Akcizas nuglosto stiklainį ir apstulbusiai Vasiliauskienei išaiškina, kas tai per daiktas ir kiek daug iš jo abu su Plesticida tikisi.
– Rytoj mano Antano gimtadienis, o aš niekaip nerandu jam dovanos, – atsidūsta Vasiliauskienė. – Dabar jau žinau, ką reikėtų įteikti, ar negalėtumėte jo, kaip jis ten, man parduoti?
– Iš kur pas tave tokie pinigai? – nustemba Plesticida, jau žinanti bitkoinų vertę.
Vasiliauskienė puola į ašaras:
– Kas per šalis ta mūsų Lietuva? Atidirbau keturiasdešimt metų ir negaliu bitkoino nusipirkti.
– Neverk, Vasiliauskiene, – Akcizui pagailo kaimynės. – Įpilsiu tau už dvidešimt eurų.
Paėmė jis indelį nuo majonezo, įvarvino į jį keletą nematomų lašų iš stiklainio: – Niekam nesigirk taip pigiai gavusi, o tai verslininkai mane užjuoks.
Vasiliauskienė susimokėjo ir meiliai prie krūtinės glausdama pirkinį skriste išskrido.
– Ką aš tau sakiau? – Kloika triumfuodamas žvelgia į žmoną. – Nepraėjo nė valanda, o investicijos jau pelną neša.
Algimantas VAŠKYS
