Braižytojas
Humoreska
Petras sėdėjo prie stalo ir braižė. Susikaupęs kaip niekada, liežuvį prikandęs pabraukia liniją, apžiūri ją iš visų pusių, tada brėžia kitą. Ir vis kažką komentuoja. Nepajuto, nė kaip žmona priėjo. Toji žvilgtelėjo per jo petį ir pasipylė priekaištai:
– Ir vėl tu su savo nesąmonėmis, kada gi liausies? Geriau imtumeis rimtesnio darbo.
– Baisiai tu supranti, geriau atspėk, ką aš čia braižau.
– Ko čia spėlioti, ir taip viskas aišku.
– Tai tik pradžia, pabandyk įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, kai pabaigsiu.
– Didelės fantazijos tam nereikia, – burbtelėjo žmona ir nuėjo.
– Amžinai nepatenkinta, – pavymui sviedė Petras ir dar uoliau kibo į darbą.
Gatvėn išėjusi žmona sutiko Vasiliauskienę. Toji pribėgusi apkabino, subučiavo ir greitakalbe pavarė:
– Kaime šneka, kad tavasis liovėsi girtuokliauti, tad visiems labai įdomu, ką jis dabar veikia, juk nieko daugiau, apart gėrimo, ir nemokėjo.
Retai moteriškei, nors ir pykstančiai ant saviškio, patinka, kai apie jos vyrą aplinkiniai nepagarbiai kalba, tad ir Petrienė išdidžiai, o kartu ir abejingai, lyg tai jos nė kiek nestebina, atsikirto:
– Braižo, trečia diena kaip braižo.
– Eik tu sau, – skėstelėjo Vasiliauskienė ir išmetė rankinuką, ji visada taip daro, kai nustemba. – Ir ką braižo?
– Viską paeiliui.
– Tikras kaimo konstruktorius, ar nebus tik kokį inžinerinį baigęs.
– Subinėj, – Petrienė grįžo į realybę.
– Ne kažkas, bet vis šis tas. Tai gal kokį kombainą braižo?
– Būtų gerai, bet iš kur pas mus, ubagus, kombainas, – atsiduso Petrienė ir nebesusigaudančiai Vasiliauskienei paaiškino: – Jau antrą stalą iš neturėjimo ką veikti baigia nepataisomai subraižyti, bijau, kad tuoj spintos imsis.
Algimantas VAŠKYS
