Brangakmenis
Humoreska
Senjoras Petras atėjo pas žinomą juvelyrą ir paprašė jam pagaminti masyvų žiedą su dideliu brangakmeniu. Atrodė jis solidus užsakovas, tad juvelyras stengėsi iš paskutiniųjų – su azartu rodė savo originalių dirbinių nuotraukas, gyrėsi turįs daug užsakymų iš žinomų visuomenės veikėjų ir verslininkų, vos ne paskaitą skaitė apie sidabro subtilybes. Vėliau išdėliojo ant stalo visom pasaulio spalvom žėrinčių brangiųjų akmenų. Akyse mirguliavo nuo topazų, agatų, opalų, nefritų, granatų įvairovės. Įsijautęs pasakojo, kaip jie apdirbami, kaip pasiduoda šlifavimui, kiek kuris kainuoja.
– Na kaip, ar išsirinkote kurį nors, ar kainos negąsdina? – pataikaudamas pažvelgė jis į Petrą.
– Gražūs tie jūsų akmenukai ir nebrangūs. Jūs tik neužsigaukite. Aš ne naujokas šituose reikaluose, atskiriu, kurie iš jų natūralūs, kurie sintetiniai, tad supraskite mane teisingai – aš noriu žiedo su tikru brangakmeniu, štai su šituo, – Petras švelniai iš nosinaitės išvyniojo ir ant stalo, šalia tų vargšų smaragdų, padėjo neišvaizdų neaiškios spalvos ir formos mineralą. – Čia mano, taip sakant, viso gyvenimo rezultatas, aš jį, nebus per daug pasigirta, pats subrandinau, kaip tas moliuskas perlą savo geldelėje užsiaugina. Kainavo jis man daug nervų ir sveikatos, o apie pinigus jau ir kalbėti nebenoriu.
„Kažkoks druskos gabalas“, – pagalvojo juvelyras, kitam taip ir būtų rėžęs tiesiai į akis, bet šitam ponui, matosi, išmanančiam apie reikalą ir taip vaizdingai, o kartu ir miglotai šnekančiam, jis išdrįso tik pritarti:
– Fantastika.
– O tiksliau ar galėtumėte apibūdinti, kas tai? – paslaptingos šypsenėlės neslėpė klientas.
– Nematytas, – sutriko ir susigėdo juvelyras. Atsargiai paėmęs brangakmenį, gal dešimt minučių vartė jį rankose, pro didinamąjį stiklą tyrinėjo, kol galiausiai atsiduso:
– Prisipažinsiu, gyvenime neteko susidurti.
– Nesisarmatykite, ne jūs pirmas, visi aikčioja jį pamatę.
– Tai gal jis vienintelis egzempliorius pasaulyje?
– Tikrai taip, – žinovo tonu dėsto Petras. – Pavartau aš katalogus, nieko panašaus nesu regėjęs. Mažesnių yra, bet jie aguonos, geriausiu atveju pusės žirnio dydžio. Jūs neįsivaizduojate, kas dėjosi, kai jį radome. Sulėkė pasižiūrėti visi, kas tik galėjo. Prašė manęs, kad muziejui atiduočiau. Atsirado gudručiai – atiduok, kai aš tokius pinigus sumokėjau.
– Jei ne paslaptis, kiek jis jums kainavo?
– Visą mano pensiją – du šimtus penkiasdešimt eurų.
– Kiek? – nustėro juvelyras. – Toks retas eksponatas ir tik du šimtai penkiasdešimt?
– Tokios dabar kainos, – nesupranta Petras, ko tas juvelyras akis varto. – Du šimtai – Vasiliauskui, penkiasdešimt – Petrauskui.
– Kas jie tokie, iš kur tas brangakmenis? Kažkokia painiava.
– Kas čia nesuprantamo? – stebisi Petras. – Vasiliauskas – chirurgas, Petrauskas – anesteziologas, akmuo – iš mano šlapimo pūslės.
Algimantas VAŠKYS
