Dėmesys regionams – tik malimas liežuviu?
Amerikiečių verslo teoretikas ir pramonės inžinierius Williamas Edwards Demingas yra pasakęs: „Nepakanka stengtis iš visų jėgų. Tu turi žinoti, ką daryti, ir tik tada stengtis“. Šią išmintį, kaip rekomendaciją, galėtume pritaikyti daugeliui mūsų viešosios politikos sprendimų. Bet šį kartą pakalbėkime apie vieną jų – mūsų regioninę politiką.
Neseniai rašiau apie naują niekam nereikalingą darinį – Regionų ministeriją, ir kaip ji augins biudžeto išlaidas. Tačiau Šiauliuose vykusiame regionų forume iš merų, bendruomenių ir verslo išsakytų minčių akivaizdu, kad nesprendžiamos savivaldos problemos gilėja.
Po kiekvienų rinkimų didžiosiomis raidėmis vyriausybės programoje būna įkalta ta pati tiesa: Vyriausybei regioninė plėtra yra vienas svarbiausių politikos prioritetų. Vietos viešosios investicijos laikomos labai svarbiomis, siekiant pritraukti privačias vidaus ir užsienio tiesiogines investicijas, gerinant visų gyventojų gerovę ir skatinant vietos darbo rinkas.
Dėmesys regioninei plėtrai pastaruoju metu rodomos per savivaldybių funkcijų centralizavimą. Nuo 2008 m. atsakomybės buvo perskirstytos daugiau nei 10 kartų, daugiausia perduodant atsakomybę centrinei valdžiai. Ir čia užkoduojama pagrindinė bėda, nes iš savivaldos atimamos šeimininko teisės jo teritorijoje, o svarbiausia – savivalda beveik neturi sprendimų teisės sprendžiant regiono ar miesto ekonomikos ir jos ateities klausimus. Visiškas absurdas, nes meras yra renkamas tiesiogiai vienmandatėje rinkimų apygardoje, ir atskaitingumas gyventojams lemia išskirtinį mero statusą – vietos rinkėjai jam deleguoja teisę priimti svarbiausius sprendimus, kurie yra susiję su miesto ar regiono gerbūviu ir ateitimi.
Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) konstatuoja, kad šiuo metu savivaldybių ištekliai yra riboti, o Lietuva yra labai priklausoma nuo nacionalinės ir ES paramos vietos ir regionų investicijų srityje. Dabar savarankiškosios Lietuvos savivaldybių pajamos nesiekia net 20 procentų.
Jau dabar matome, kokie neefektyvūs yra centralizuoti procesai. Puikus pavyzdys yra regiono savivaldybėse vykdomi ES lėšomis finansuojami investiciniai projektai. Merai nuolat kalba apie tai, kad centrinės valdžios subiurokratizuoti procesai ir nepasitikėjimas savivalda beviltiškai sulėtino visus sprendimų priėmimus. 2021–2027 m. laikotarpiui LT Regionų plėtros programoje regionams skirta 1 623 946 200 Eur ES lėšų. Šie projektai turėjo pajudėti 2021–2022 metais, o viskas vėluoja dvejus metus. Realiai padaryta darbų per visą Lietuvą yra nepilni 3 % (~45.000.000).
Ir tai ne merų išsigalvojimai. Pažiūrėkime Valstybės kontrolės 2024 m. valstybinio audito ataskaitą apie 2022–2030 m. Regionų plėtros programą, kur konstatuojama, kad programos patvirtinimas vėlavo 6 mėnesius (vėluojant patvirtinti programą, trumpėja laikotarpis, skirtas ES finansuojamų projektų įgyvendinimui), programos projektas keistas ar perrašytas 5 kartus, 5 ministerijų regioninės pažangos priemonės parengtos į Darbo grupes neįtraukiant regionų ir savivaldybių. 27 proc. savivaldybių nurodė, kad nesutampa jų įvardijami vietos poreikiai su tais, kuriems spręsti numatytos regioninės pažangos priemonės.
Praėjo metai nuo valstybės kontrolės išvadų pateikimo. Kas pasikeitė? Ogi nieko… nors ne, klystu – kuriame dar vieną biurokratinį darinį – Regionų ministeriją…
Niekas nekalba dar apie vieną, mano galva, svarbiausią aspektą – valstybės biurokratinis aparatas stabdydamas šių projektų eigą ir šių pinigų įveiklinimą praranda apie 600 mln. eurų. Tai pinigai, kurie sugrįžtų į valstybės biudžetą per mokesčius, aplinkinių veiklų „įsukimą“ ir nuo jų sumokėtus mokesčius. Kad geriau suprastume, ši suma sudaro ketvirtadalį numatomo kitų metų Krašto apsaugos ministerijos biudžeto (2,38 mlrd. eurų). Nė viena valstybė negali leisti sau prabangos prarasti tokių pinigų, bet mes, matyt, ir čia esame drąsi šalis….
Nenoriu būti pesimistas, bet, matyt, visas bandymas keisti situaciją baigsis ministerijos įkūrimu, po kitų rinkimų vėl konstatuosime, kad situacija negerėja ir tada vėl rašysime naują Baltąją knygą arba kursime naują biurokratinį darinį… Bet čia ne švietimo sistema ir nepavyks indeksuoti rezultatų, nors gal mūsų išmanūs biurokratai ir čia pritaikys indeksaciją. Indeksaciją, kuri su kiekvienu panašiu sprendimu devalvuoja mūsų visų gyvenimus ir ateitį.
