Švietimo akivarai
Keturios dienos per savaitę mokykloje.
Ar ne geniali idėja? Tiesiog fantastika – perkrautos, neretai suveltos bendrosios programos bus stebuklingai įsisavintos, visų testavimo ir ypač valstybinių brandos egzaminų užduotys supaprastintos ir t. t. O penktąją savaitės dieną mažamečiai vaikai palikti namie be tėvų priežiūros, Vaikų gerovės komisijoms bus darbo į valias…
O ar šios idėjos skleidėjai bent susimąsto, kokia ugdymo, mokyklos misija?
O gal labai gili mintis – taip galima išspręsti mokytojų, švietimo pagalbos specialistų trūkumą, nes tereikės vieniems mokytis nuo pirmadienio, kitų mokslai prasidės antradienį. O gal iš viso derėtų organizuoti slankiuoju grafiku? Tada Vilniuje ir kitur gal netrūktų mokyklų, mokytojams, švietimo pagalbos specialistams būtų darbo krūvis.
Tik ar žinote, kad ne vienas ir ne du mokytojai springsta nuo perkrautų programų ir tarpusavyje klausia: „Ar išėjai temą?“ O juk turėtų būti pokalbis apie mokinio temos įsisavinimą.
Mielieji keturių dienų mokykloje iniciatoriai, gal fantastika kitame knygyno skyriuje (o gal pasiklydote virtualioje aplinkoje) – atsirinkite ir supraskite, kokias žinutes visuomenei siunčiate.
Gal jau užteks ir tokių: „Mokytojas – prestižinė profesija“. Švietimas nėra klounada, tai ir ne nepasirengtas eksperimentas. Lietuvos švietime tiek pridaryta smegduobių, kad galbūt naujosios idėjos skleidėjai nori karstinės įgriuvos su šešiamečiu pradiniu, keturiomis mokymosi dienomis ir t. t.
Visuomenė turi daug pretenzijų pedagogams. Ar tūlas, nepagarbiai atsiliepdamas apie mokytoją, švietimo pagalbos specialistą, vadovą, mokyklą, susimąsto apie to pasekmes?
Žmogau, nejau gyvenime nesutikai nė vieno profesionalaus ir pagarbos verto mokytojo, švietimo pagalbos specialisto, vadovo ar kito, besidarbuojančio švietime ir švietimui? Jei taip, tai man nuoširdžiai tokio žmogaus gaila. Savo ilgametėje praktikoje su daugeliu pedagogų susitikau akivaizdžiai ir ne, jutau jų kompetencijas ir meilę, pagarbą vaikui. Pedagoginis darbas yra įvairiaaspektis ir nesibaigia užvėrus klasės ar mokyklos duris. Jis daugumai tampa gyvenimo būdu.
Tikrai nesuprantu jau rugsėjo pirmomis dienomis tų aimanų, negatyvaus mokytojų ir mokyklos vertinimo pliūpsnio. Nejau kai kas galvoja negatyvu išspausti pozityvą?!
Skaitau ir girdžiu žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir neretai aplink beveik vien neigiamus ar skeptiškus atsiliepimus. O ar tėveliai ir kiti pagalvojate apie tokio jau vien kalbėjimo pasekmes vaikui? Ar taip bandoma stiprinti jo mokymosi motyvaciją? Siūlau sustoti ir pamąstyti, kokias siunčiate žinutes ir kokią nuomonę apie mokyklą gali susiformuoti mokinys.
Gal visų pirma supraskite, kad mokykla nėra poilsio vieta – ten vyksta ugdymas ir saviugda, o jų išskirtinės funkcijos – mokymas ir mokymasis. Į mokyklą ir jos bendruomenę dera žvelgti pagarbiai ir netrukdyti savo nepamatuotais įnoriais jos veiklos. Nuoširdus ačiū tai suprantantiems, o kai kuriems to neįvertinantiems galiu patarti pagalvoti, ar norėtų, kad sudėtingą širdies operaciją darytų grožio specialistas.
Taigi, mokykloje dirba, dar ačiū Dievui, ne bet kas ir jis ar ji neturi būti menkinami. Ar kas suklysta? Be jokios abejonės. Kaip ir mes visi – juk įvairių profesijų atstovai ne be priekaištų. O klaidas reikia įvertinti ir nesusipriešinant jas drauge taisyti. Bet kuriuo atveju mokytojams, švietimo darbuotojams linkiu neprarasti pedagoginio optimizmo, konstruktyvumo, humaniškumo.
Ar yra švietime problemų? Tikrai taip. Tik jas dera įvardinti ir paversti uždaviniais. O kiekvienas uždavinys gali turėti alternatyvius sprendimus. Tad reikia sugebėti pasirinkti tinkamus ir juos įgyvendinti.
Ir labai prašau nežeminkime vieni kitų – tas kelias nėra kūlgrinda, o akivarai. Nuolat verta prisiminti, kad švietimas – investicija į mūsų ateitį.
Mums visiems reikia daugiau pagarbos ir supratimo.
