Devyni dešimtmečiai eiguliui dovanojo gausią šeimą
Dovilų seniūnijoje Šernų kaime gyvenančio Juozo Rusteikos šeima šiemet rinkosi ypač garbinga proga – tėveliui sukako 90 metų. Vienuolikos vaikų tėvas džiaugiasi esąs ypač turitingas palikuonių – Rusteikų giminę tęsia 24 anūkų būrys, 20 proanūkių ir jau viena proproanūkė. Mitą, jog ilgaamžiškumo paslaptis ramioje kasdienybėje senolis paneigia, mat 41-erius metus dirbęs eiguliu matė visko – ir partizanus slėpė, ir pats jaunas nuo karo lauko bėgo. Apie ilgo likimo dovanas šerniškis pasakojo įsitaisęs paties medžiais apsodintoje sodyboje.
Sugyveno 11 vaikų
1923-aisiais gimęs J. Rusteika savo jaunystės dienas mena Moctaičių kaime, tuomečiame Kulių valsčiuje. Senolis pasakojo augęs ypač gausioje šeimoje. Tėvas Justinas iš pirmosios santuokos turėjo 4 dukteris, tačiau likimas vyrą paliko našlauti. Netrukus sutikęs antrąja žmoną Grasildą jis sugyveno dar 9 vaikus. Vyriausiajai Juozo seseriai dabar – 94-eri.
Pats J. Rusteika savo pirmąją meilę Oną vedė 25-erių. Pora susilaukė net 11 vaikų būrio. Tėvas džiaugiasi, jog visi išaugo sveiki, ne vienas ir aukštąjį mokslą krimto. Senatvę Juozas leidžia prižiūrimas dukters Zitos, mat žmoną palaidojo prieš du dešimtmečius.
Paklaustas, kurie jo nugyvento amžiaus laikai buvę geriausi, Juozas šmaikštauja – žinoma, jog jaunystė, prieš ženatvę. Tačiau ir toji jaunystė buvusi kitokia – vos devynerių išėjo pas ūkininką ganyti karvių. J. Rusteika anuomet baigė keturias klases, o po kurio laiko – aštuonmetę mokyklą Agluonėnuose.
Išgyveno karą
Pasakodamas apie pergyventą Antrąjį pasaulinį karą, Juozas džiaugėsi, jog kariauti neteko. „Prasidėjus karui buvau 23-ejų, pats tas imti į frontą. Slapstydavomės miškuose, kartais ir visai dienai išeidavome. Tačiau iš kaimo tik vienas vaikinas tebuvo vokiečių paimtas“, – prisiminė Juozas. Anot jo, vyrai buvo vežami dirbti į Saksonijos ginklų fabriką. Tačiau čia pat senolis prisiminė, jog, kraštą valdant vokiečiams, jaunimas netrukdomas į šokius rinkdavosi. Jaunų lietuvių čia vokiečiai neieškodavo.
Idomių istorijų J. Rusteika prikaupė 41-erius metus dirbdamas eiguliu. Klaipėdos girininkijoje Giruliuose iš pradžių darbavęsis vyras ir čia nepabėgo nuo karo kasdienybės. Miškuose slepiantis partizanams teko būti ypač gudriam – ir stribams kovotojų neįduoti, ir visiems geram išlikti.
Nors anuomet uždirbdavo vos 80 rublių per mėnesį, anot Juozo, dirbdamas eiguliu jis buvęs didelis ponas. „Juk tais laikais nei elektros, nei dujų nebuvo. Visi eidavo į mišką medžių kirsti, vogti. Todėl pagrindinė taisyklė eiguliui buvo neturėti kelmų. Ar jų turėdavau? Kaip gi neturėsi“, – šyptelėjo senolis.
Jis pasakojo, kad iškirstos medienos tekdavę ieškoti net vaikštant po trobas. Kartais ir ginklą į rankas tekdavę pasiimti miške dirbant. Tad Juozui anuomet teko patirti ir nemažai išgyvenimų. „Dažnai supykti reikėdavo, teismuose dalyvauti dėl miško vagysčių“, – pasakojo jis. Tačiau čia pat pripažino, jog eiguliui įsiteikti norinčiųjų netrūko.
Buvo reiklus
Prieš 57-erius metus su šeima į Šernus persikėlęs J. Rusteika eiguliu dirbo ir Šernų miške. Dukra Zita pasakojo, jog tėvas visuomet buvęs griežtas, reiklus. Todėl vaikai niekuomet neprieštaraudavę, jei reikėdavo eiti miškan medžių sodinti, padėti prižiūrėti ūkį. Juozas pasakojo, jog namuose šeima visuomet augindavo gyvulių. Tad gal ir naminis maistas galįs būti ilgaamžiškumo paslaptimi.
Savo jubiliejų Juozas sutiko su visu būriu artimųjų – jų gausioje giminėje susirinko gerokai per pusšimtį. Šviesaus proto J. Rusteika pasiskundžia tik tuo, jog prastai bemato akimis. Savo dienas jis leidžia paties anuomet puoselėtoje sodyboje, atsidavęs ramybei ir tikėjimui.
