Dienoraštis
Humoreska
Akcizas Kloika nusprendė rašyti dienoraštį. Pradėjo jį gana liūdnai: „Šiandien nuo pat ryto sėdžiu vienas namuose. Iš pradžių sėdėjome dviese, bet dabar žmona pirmyn atgal vaikšto po kambarį. Mane tai dirgina. Būtų žymiai smagiau, jeigu vaikščiotų atgal pirmyn, bet jai nepasakysi – nuo pat vestuvių su principais. Čia dar pusė bėdos, didesnį rūpestį kelia tai, kad šiemet algos dar negavau. Kaip toliau gyventi? Žmona kaskart nueidama pataria man dėl to labai nepergyventi ir sako, kad viskas bus gerai, aš tik spėju nusiraminti, o ji grįždama jau teiraujasi, ar nieko naujo nesužinojau. Ir taip jau visą valandą, kai kambarys nepilnai keturių metrų ilgio. Pabandžiau keletą kartų skambinti į darbovietę, bet niekas ragelio nekelia, tikriausiai mato, kas skambina. Galėtų gi atsiliepti ir žmogiškai paaiškinti: „Taip ir taip, gerbiamas Akcizai, turime šiokių tokių finansinių nesklandumų, būtinai išmokėsime, jei galite, dar pakentėkite.“ Ir aš pakentėčiau, ne pirmas kartas. Netekęs kantrybės nuėjau pas darbdavį tiesiai į namus. Tas, parazitas, apsimetė nudžiugęs mane matydamas, kvietė vidun, sodino už vaišių stalo, pasiūlė šampano, tikriausiai už mano pinigus pirkto. „Išgerkim, Akcizai, – sako, – už didžiausią metų šventę.“ „Na, jeigu mano vizitas tokia didelė šventė, nebesakysiu, ko atėjau, – nusprendžiau, – ateisiu rytoj.“
– Ką čia kuri? – pasiteiravo žmona, žvelgdama Akcizui per petį į prirašytą popieriaus lapą.
– Rašau dienoraštį.
– Užrašyk viršuje datą, kad vėliau skaitydamas žinotum, kada tai buvo.
– Gerai sakai, – pritarė Akcizas ir užrašė – sausio pirmoji.
Algimantas VAŠKYS
