Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio mokyklos vingiuotas kelias laiku

Aktualija Sandūra
25 rugpjūčio, 2025
0

Dituvos mokyklos šokėjai ir dainininkai.

Bėgantys metai man primena vingiuotą, bet prasmingą kelią. Ten, kažkur pro Rimkus, Dituvą, Priekulę, Lankupius, Šventvakarius, Agluonėnus…
Taip, šiemet Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinė mokykla mini neeilinę sukaktį – 195-ąjį gimtadienį. Tai ne tik įspūdingas skaičius, bet ir ženklas, kad mokykla – kaip medis, augo, keitėsi, bet visuomet šaknimis rėmėsi į žemę, o viršūnėmis siekė šviesos. Ir tas vingiuotas gyvenimo kelias kaip seniai nebeegzistuojantis siaurukas pūškuodamas sustojo čia, Dituvoje, Kuršaičių gatvėje. Tapau šios mokyklos mokytoju, tapau šios gyvos istorijos dalimi.
Pradžia – XIX amžiaus tėkmėje
„Mūsų kalbos moksle ir Prūsų Lietuvos istorijoje Kuršaičio pavardė yra tokia įžymi, jogei šiandien, atsižiūrėdami į vieną savo tautos išvargtųjų dienų lapelį, negalime iškęsti kiek arčiau su juo nepasižinę. Jei išrandame, kad baisiai sunkios buvo seniau mūsų tautos dienos, tad, žinoma, juo labiau turime gerbti tuos žmones, kurie tomis dienomis dėl mūsų tautos, ar šiaip ar taip, dirbo ir dirbo ką galėdami ir kaip galėdami“, – yra rašęs Jonas Jablonskis. Mokykla Dituvoje įkurta dar XIX a. pradžioje, kai žodis „mokykla“ reiškė ne tik pastatą, bet ir tikėjimą žmogaus tobulėjimu. Pažvelkime į senovines nuotraukas. Man visada įdomu tyrinėti jas, žmones prie pastatų, kurie išliko iki šiol. Žmonių nebėra, pastatas išliko. Toks orus, didingas, kaip ir tie veidai, kažkada pozavę prieš neseniai išrastą foto kamerą.
Deja, Dituvos mokykloje senų nuotraukų beveik neišliko, o gal ir yra jos, tik laukia, kada jos bus atrastos. Prūsijos, laikotarpiu, nepriklausomos Lietuvos aušroje, tremčių ir okupacijų metus tik mokykla išliko. Joje aidėjo skirtingos kalbos, keitėsi mokytojai, mokiniai, bet išliko esmė – švietimas kaip kelias į laisvę.
Sėdėjau kartą kieme ant suoliuko, šildžiausi rudenėjančioje saulėje, grožėjausi supančia gamta ir susimąsčiau: o kas šioje mokykloje mokėsi, dirbo tada, kai ji kūrėsi, įsibėgėjo, plėtėsi ar siaurėjo? Kaip gyvas organizmas. Tarytum mano mintys pasklido erdvėje ir pasirodė pirmieji pranašai. Tai buvo Vilniaus universiteto atstovai, kurie domėjosi Kuršaičiais, kur jie palaidoti. Deja, tuo metu nelabai kuo galėjome padėti, bet tai sukėlė didelį susidomėjimą – tarsi pažadino smalsumo ugnelę. Kas tie Kuršaičiai? Kodėl gatvė Kuršaičių? Daugeliui asociajavosi su vietovardžiu, panašiai kaip Karvaičių. Užbėgdamas už akių, noriu pasakyti, kad mes, būsimieji lituanistai (turiu galvoje vyresniosios kartos), žinojome apie Fridrichą Kuršaitį. Ir tik apie jį. Bet kad jo vardas būtų susijęs su mokykla, nė pagalvoti nepagalvojau. Manau – tas pats ir su mano kolegomis. Ir taip žingsnis po žingsnio ėmė ryškėti tikroji teisybė.
„Kaltininkė“ – kalbininkė
Keliai atvedė pas Savivaldybės kalbos tvarkytoją Daivą Beliokaitę. Ji tarytum Kuršaičių gatvės pavadinimo „krikštamotė“. Taip pradėjome vynioti siūlą. Iš naujo „atradome“ Liudviko Kuršaičio antkapinį kryžių, kurį išgelbėjo nuo „metalistų“ Marija ir Martynas Purvinai, sužinojome apie mokytojus Liudviką ir Gustavą Kuršaičius, Gustavo sūnų Aleksandrą Teodorą Kuršaitį, filologą, kuris kartu su dėde Fridrichu vertė lituanistikos vagas. Susidomėjimas Kuršaičiais buvo toks didelis, kad neiškentę 2023 metų pavasarį suorganizavome mokslinę – praktinę konferenciją „Kuršaičių nuopelnai lietuvybei ir Mažosios Lietuvos kultūrai“. Įdomiausia tai, kad ši konferencija susilaukė netikėto dėmesio. Idėja yra tik idėja. O kas padės ją įgyvendinti? Kai paskambinau Klaipėdos universiteto profesoriui Rimantui Balsiui, jis trumpai rekomendavo: istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja daktarė Silva Pocytė. Taip užsimezgė graži pažintis. Silvos Pocytės pagalba sudėliojome konferencijos „karkasą“, pranešėjus. Be Silvos Pocytės dalyvavo gražus būrys pranešėjų: filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistė Daiva Beliokaitė, filologė Jovita Saulėnienė, rašytoja Edita Barauskienė Ir, kas maloniai nustebino, aktyviai konferencijoje dalyvavo rajono savivaldybės vadovai – meras Bronius Markauskas ir vicemerė Violeta Riaukienė. Neslėpsiu – šiame būryje pasijutome reikalingi, įvertinti ir svarbūs.
Konferencijos pabaigoje vyko diskusija „Tolimesnės Kuršaičių atminimo išsaugojimo perspektyvos“. Šilto pokalbio metu pritarta mūsų kolektyvo idėjai siekti, kad mokykla vadintųsi Aleksandro Teodoro Kuršaičio vardu. Vardu, kuris sujungtų visus Kuršaičius į bendrą visumą. O 2024 metų rugsėjo 1–ją mokykla pasitiko naujuoju vardu.
Vardas lieka tik vardu. Prikalta lentelė dar niekas. Vardas įpareigoja. Aleksandras Teodoras Kuršaitis – tarytum rodyklė ką veikti toliau. Tai charizma, kuri neleidžia ramiai gyventi, stumia mus visus tolyn į neištirtus plotus.
Pradėtos gražiai tvarkyti Dituvos senosios liuteronų kapinaitės (Priekulės seniūnijos projektas), kuriose kadaise buvo išgelbėtas Liudviko Kuršaičio antakapinis kryžius. Bet kol kas iškilaus Mokytojo amžino poilsio vieta nežinoma, nors išvaikščiojome su Marija ir Martynu Purvinais, rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju Gintautu Bareikiu (jis matė ką tik atrastą kryžių). Atrodo – čia, atrodo – čia, atrodo… O gal ir atrasime, bet kol kas užtenka informacinės lentelės, kad čia palaidotas Liudvikas Kuršaitis.
O ir paties kryžiaus likimas neaiškus. Jis dabar Gargždų krašto muziejaus eksponatas, inventorius, padėtas saugoti Agluonėnų etnografinėje sodyboje. Vienų nuomone – kryžiaus vieta kapinėse, reikėtų pastatyti ten, kur buvo, arba bent tose pačiose kapinaitėse. Bet bėda- ar neatsiras nauja „metalistų“ banga? O Purvinų tuo metu gali nebūti… Todėl kita nuomonė – eksponuoti kaip eksponatą, vertybę. Yra apie ką pagalvoti.
Kuršaičio dvasia – mūsų širdyse ir mintyse
Mokykla didžiuojasi Aleksandro Teodoro Kuršaičio vardu. Tai buvo žmogus, kuris žodžiais kūrė tautos stuburą – kalbą, tapatybę, kultūrą. Jo atminimas gyvas mūsų veiklose: minėjimuose, pamokose, renginiuose. Kuršaitis mokiniams tampa ne vien istorine asmenybe, bet ir vertybių kelrode žvaigžde.
Atsimenu, kaip mokiniai džiaugėsi žinia apie A. T. Kuršaičio vardo suteikimą. Džiaugėsi galimybe didžiuotis mokykla, ji tarytum įgijo kitą svorį. Todėl ir veiklos, ugdymas įgavo naują kryptį. Atsirado naujos tradicijos, tobulėjo tai, kas seniai prigijo. Literatūriniai Kuršaičių skaitymai „Nuo Dituvos iki Karaliaučiaus“, „Amatų diena Kuršaičių gatvėje“, stendo Aleksandrui Teodorui Kuršaičiui pagaminimas ir stendo atidengimas. Ir dar daug idėjų ir sumanymų.
Mokykla – kaip gyva archeologija. Kiekviena diena atneša naujų atradimų ir vilčių. Tik reikia norėti. Kaip kažkada Kuršaičiai. Kiekvienas pagal galimybę, bet iš visos širdies.
Mokykla šiandien – gyva ir kūrybinga
Šiandien Dituvos mokykla yra šiuolaikiška, bet kartu turi gilias šaknis bendruomenėje. Kiekvieną rytą ją pripildo vaikų balsai, mokytojų žingsniai, skambutis į pamoką. Čia augame kartu – vaikai ir mes, mokytojai. Prie mokyklos pasitinka plakatas su šūkiu: „Čia mokosi laimingi vaikai!“ Šioje bendruomenėje gyvena pagarba žmogui, kūrybiškumui, draugiškumui. Kodėl laimingi vaikai? Kame esmė? Atakymas – mes visi.
Tėvai. Matau geranoriškus tėvus, kurie visada pasiruošę padėti, rūpinasi mokyklos problemomis, diskutuoja, pataria, džiaugiasi kad ir nedideliais, o kartais ir gana svariais laimėjimais.
Mokytojai. Neišskirsiu nė vieno, neturiu teisės ir kompetencijos. Kiekvienas jų auksinis fondas, kompetetingi, pasiruošę padėti mokiniui, atjausti, paguosti. Ne veltui mokiniai mokytoją netyčia pavadina mama ar tėčiu (buvau liudininkas), mažieji vaikšto mokytojas apsikabinę, o su vyresniaisiais pasisveikiname tvirtu rankos paspaudimu.
Mokiniai. Kiekvienas jų asmenybė, su savo problemomis, džiaugsmais ir vargais. Ir kai dešimtokė pasako „kaip gaila, kad jau reikia palikti mokyklą“, pasijunti tarytum gavęs apdovanojimą, o tuo pačiu jauti, kad pasiilgsi tų vaikų. Na, išdykavo, namų darbų nepadarė. Bet jei reikia renginį organizuoti, tuoj padės, suneš, sustatys, sutvarkys. Be priežiūros. Ir moksle ne paskutiniai. Olimpiados, konkursai. Žiūrėk ir prizą parsiveža. Tautiniuose renginiuose dalyvauja, verda kunkuliuoja jaunystė per šokį ir dainas.
Vadovybė. Primena Danijos policiją. Kai nereikia, jos nesimato. Jei atsiranda reikalas, ji čia pat (tai apie direktorę Liną Nedveckienę ir jos pavaduotoją ugdymui Renatą Padeginskienę). Suprantame iš žvilgsnio, kad kažko nepadarėme ar padarėme ne taip, o jei viskas puikiai, džiaugiamės visi. Kažkada seniai seniai man, jaunam Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Mokomojo teatro direktoriui, šviesios atminties Režisūros katedros vedėjas docentas Gediminas Šimkus yra pasakęs: „Čia meną yra daryti kam. Tu ūkį sutvarkyk, tada viskas eis kaip iš pypkės“. Šventa tiesa. Žavus mūsų mokyklos ūkio personalas, nelabai matomas, bet kiekvienais naujais mokslo metais pamatome kažką gražaus. Tiesa, tai irgi meno žmonės: muzikuojantys, kalviaujantys, žiedžiantys.
Būti mokytoju šioje mokykloje man reiškia daugiau nei profesiją. Tai – pašaukimas, pareiga ir džiaugsmas. Mokome skaityti, rašyti, bet dar daugiau – gyventi, būti atsakingais, mylėti savo mokylą ir savo kraštą.
Žvelgdami į ateitį
195-erių metų patirtis mums dovanoja pasitikėjimą ateitimi. Dar yra prisimenančių lauko tualetus, neseniai svajota, o dabar išaugo sporto salė, kurioje ne tik sportuojama, bet ir vyksta mokyklos bei rajono renginiai. Svajojama apie naujas klases, mokyklos plėtrą. Ir tikime – bus. O kažkada buvo galvojama, kad mokyklą teks uždaryti.
Mokykla keisis – galbūt bus kitokia technologijų prasme, bet jos šerdis liks ta pati: čia bus žmogus, kuris nori mokytis ir augti. Čia toliau mokysis laimingi vaikai.
Bėgs metai, kaip vingiuotas prasmingas kelias. Ten, kažkur pro Rimkus, Dituvą, Priekulę, Lankupius, Šventvakarius, Agluonėnus… Dituvos mokiniai kurs, atras, išdrįs būti savimi ir iš čia žengs į pasaulį kaip sąmoningi, kūrybingi žmonės. O mes linkėsime jiems sėkmės.