Dovana

Humoreska

Akcizas Kloika atvyko į Palangą. Ten ėjo gatve ir jo dėmesį patraukė atviri vartai į gražaus namo didelį kiemą. Jame šurmuliavo būrys pasipuošusių ponų ir ponių, skambėjo muzika. „Pasilinksminsiu“, – nusprendė Akcizas.

Tik įžengusį jį pasitiko padavėjas su gėrimų taurėmis ant padėklo, tolėliau laukė švediškas stalas. Akcizas vaišinosi, sukiojosi tarp susirinkusiųjų, kol po trečios konjako porcijos susiorientavo papuolęs į kokį tai balių. Niekas jo neužkliuvo, jautėsi jis laisvai, kol neatėjo tas kvailas momentas, kai vienas iš ponų atsistojo kiemo vidury, o likusieji su gėlėmis ir vokeliais rankose susirikiavo į eilutę priešais jį. Ponas gautas gėles dėjo šonan, rankose pasilikdamas tik vokelius.

– Ar tas vyras – laiškininkas? – Akcizas paklausė poniutės, ką tik atidavusios savo voką.

Toji taip pažiūrėjo į Akcizą, lyg laiškininkas būtų baisiausia profesija pasaulyje.

– Tai žinomas dailininkas, šiandien jo jubiliejus, mums didelė garbė būti čia pakviestiems.

Kloika atsistojo eilės gale ir už pusvalandžio jau spaudė ranką sukaktuvininkui, linkėdamas šiam didelės sėkmės. Kad būtų įspūdingiau, paaiškino, jog sveikina visos ministerijos vardu.

– Kokios? – paklausė pakylėtas jubiliatas.

– Savo, – užtikrintai atsakė Kloika ir pridūrė: – mes jūsų neužmiršome, nors darbų turime va tiek, – ir perbraukė pirštu sau per kaklą.

Paskui švelniai paėmė dailininką už parankės ir, visų nuostabai, išsivedė. Tylėdami juodu pasiekė netoli jūros išsidriekusią, kiaulpienių žiedais ir keliom padangom pasidabinusią pievą.

– Ar matote, koks dramatiškas atsiveria vaizdas? – Kloika artistiškai mostelėjo ranka.

– Matau, – tik tiek beišstenėjo dailininkas, – nuostabu.

– Taigi, aš jums jį dovanoju – paišykite į valias.

Kloika nesitikėjo, kad ta prižėlusi pieva dailininkui padarys tokį įspūdį. Tas apsiašarojo, krito ant kelių, pabučiavo žemę, taikėsi išbučiuoti ir Akcizo rankas, nepaliaudamas dėkoti:

– Pone, esu nustebintas tokios dovanos, nežinau, kaip jums ir atsilyginsiu.

– Galimybę turite, – suteikė jam viltį Akcizas. – Kiek jūs gautumėte už tos pievelės paveikslą?

– Kokius tris tūkstančius.

– Siūlyčiau jį parduoti, o pinigus pasidalinti pagal kiekvieno iš mūsų indėlį. Mano – peizažas, jūsų – tik dažai, teptukas ir drobė.

– Supratau, – laimingas dailininkas nesiderėjo ir atidavė visus vokelius.

Kloika atsiprašė turįs svarbų susitikimą, tad švytintis jubiliatas grįžo į namus vienas. Jį pasitikusiems ir kiek sunerimusiems svečiams jis pasigyrė, kokią dovaną gavęs:

– Tas ponas grąžino man senelių žemę, kurios tiek metų niekaip negalėjau atgauti.

– Oho, – stebisi visi, – ar didelį kyšį davėte?

– Kyšio neprašė, bet pinigus paėmė.

Algimantas VAŠKYS