Egiptas

Humoreska

– Visi atsibodote, einu nusiskandinsiu, – eilinį kartą pagrasino Petras ir nuėjo ieškoti vandens. Su virgulėmis rankose skersai išilgai išvaikščiojo visą sodą ir nepasakytum, kad bergždžiai – anos rodė vandens gyslas, bet iki jų prisikasti savaitgalio neužtektų, reikėtų imti atostogas. Vakarėjant nusišypsojo sėkmė – rado tiek, kad neužteko nė atsigerti. Tada nusigavo iki upės, o ten – skardis sulig trijų aukštų namu. Upė kaip siūlas apačioje vos matosi. Saugiai nusileisti neįmanoma, jeigu šoksi, užsimuši. „Kodėl man taip nesiseka, – nusiminė. – Planuoju, planuoju ir vis kas nors koją pakiša.“ Negana to, dar lyti pradėjo ir taip įsismarkavo, kad pradžioje susinervinęs Petras vėliau apsidžiaugė galvodamas, jog upė tiek ištvins, kad taps ranka pasiekiama. Parkritęs ant pilvo, žvelgė žemyn ir nesuprato, kas ten darosi – vandens upėje lyg ir daugėtų, jei akimirksniu nenutekėtų. Gal kokį pusvalandį stebėdamas tą gamtos fenomeną, suprato, kad be žmogaus įsikišimo čia niekas nepasikeis, nors, logiškai pagalvojus, statyti užtvanką tam, kad kas nors nusiskandintų, per brangu. „Nebent įrengus čia pasaulinį traukos centrą tokiems kaip aš, tada gal ir atsipirktų, – blykstelėjo mintis, bet tuoj pat ir užgeso. – Nieko nepadarysi, fizika – šlapioje galvoje kitaip ir negali būti.“ Susinervinęs bandė keltis, atsispausdamas rankomis, bet molinga, pražliugusi žemė slystelėjo iš po jų ir Petras veidu tėškėsi į purvą. Lyg to būtų neužtekę, dar dvi rankos ir abi jos nulūžo. Kęsdamas skausmą, nusigavo iki ligoninės, ten jam viską, kas lūžę, sudėjo į gipsą ir davė neštis, atseit, lauktuvės namiškiams. O budintis gydytojas, ką aš žinau, gal jam įdomu, pradėjo Petro klausinėti, kaip įvyko tokia nelaimė.

– Iki nelaimės dar toli, – pradėjo Petras ir papasakojo, ką buvo suplanavęs ir kuo visa tai baigėsi.

– Na, jūs ir sugalvojote, – stebisi gydytojas, – atrodote protingas žmogus ir taip kvailai, sakyčiau, neatsakingai, elgiatės. Kiek rūpesčių visiems pridarėte.

– Apgailestauju, – teisinasi Petras.

– Gailėtis neužtenka, reikia mąstyti. Ir tu atrask man tokį skardį, ar specialiai nuotykių ieškojote. Pilna tokių vietų, kur net mašina iki pat vandens gali privažiuoti. Dėjai porą žingsnių, o ten iškart gylis per du metrus, dar srovė pagaus, be šansų išsikapstyti. Trys sekundės, ir problema išspręsta. Gaudai mintį?

– Supratau, taip ir padarysiu.

– Nieko nebepadarysite, mes ištyrėme jūsų kaulų tankį, išretėjimas daugiau nei penkiasdešimt procentų. Su tokiais kaulais tamsta lengvesnis už putų polistireną, o tas juk neskęsta.

– Tai ką daryti? – nebesusigaudo Petras.

– Vartoti papildus.

– Turite omenyje akmenį po kaklu?

– Na, žinote, – daktaras vos besusilaiko nenusikeikęs, – atleiskite už tą žodį, bet esate visiškai bukas – akmuo gerai, bet kaip jį pasirišite, kai abi rankos sugipsuotos? Aš kalbu apie maisto papildus, kurie sustiprins kaulus ir pagreitins rankų gijimą. O tada, kaip sakoma, viskas jūsų rankose.

– Ir akmuo?

– Ir akmuo.

– Supratau, – nušvito Petras, – kitąmet taip ir padarysiu.

– Kitų metų nesulauksite, jūsų širdis labai silpna. Patarčiau apsispręsti po mėnesio, kai tik nuims gipsą.

– Daktare, tada bus gili žiema, upę dengs ledas, kaip aš po juo palįsiu, neduok Dieve, širdis sustos eketę kertant.

– Ot, velnias, nepagalvojau, – daktaras varto kalendorių. – Tokiu atveju patarčiau jums skristi į Egiptą.

– Pailsėti ir sustiprinti širdį?

– Ten nei jūra, nei upės neužšąla.

Algimantas VAŠKYS