Garantija

Humoreska

Vaikštinėdamas po parką Petras pamatė ant suoliuko sėdintį ir knygon akis įbedusį senų laikų pažįstamą Albiną. Atrodė jis kukliai, šalia į suolą buvo atremta lazdelė. Kažkada Albinas buvo pagarsėjęs mergišius. Išvaizdus, madingas, mokantis pakalbėti, net silpnas mikčiojimas jam suteikdavo egzotikos, tad merginas jis traukte prie savęs traukė. Ir nė su viena ilgai nedraugaudavo, daugiausia iki septynių ryto, nes aštuntą jau turėdavo būti darbe. Kas be ko, mėgdavo ir savo pergalėmis meilės fronte pasigirti. Petras priėjęs pasilabino, pasiteiravo, kaip anas gyvena, iš kur tokią įdomią lazdelę ištraukė.

– Iš Kinijos, – lyg ir pasigyrė Albinas. – Mano ir televizorius iš Kinijos, ir dulkių siurblys kiniškas.

– Kokią čia knygą skaitai? – šalia prisėdęs toliau kamantinėjo Petras.

– Kinų rašytojo Lili Siuno „Žemiškas istorijas“, – Albinas užvertė knygą.

– Apie ką jos?

– Apie meilę, kaip Mimi Lin įsimylėjo Fifi Hao.

– Albinai, tik nesupyk, prašau, – atsargiai pradėjo Petras, – bet jaunystėje, kiek pamenu, tu tiek nemikčiojai?

– Aš ir dabar beveik nemikčioju, tik susijaudinęs, čia kinų vardai ir pavardės taip keistai skamba.

– Supratau. Knygas apie meilę skaitai, o kaip pačiam besiseka tuose reikaluose, ką bemyli, su kuo bemiegi?

– Su pi-pi-žama, – kiek sutrikęs ir paraudęs išspaudė Albinas.

– Tai negi ir ta iš Kinijos?

Sulaukęs patvirtinimo, Petras nesiliovė stebėtis:

– Lietuvoje, vadinasi, tinkamos neberadai?

– Kiek aš jų išbandžiau, tai pasakysiu tau atvirai – šita nepalyginamai geresnė. Ji švelni, maloni, kai prie manęs priglunda, ir pasaulis mielesnis atrodo. Vienu metu buvau apsirgęs, rankas pradėjo gelti, sąnarius sukti, o kai pradėjau su pi-pi-žama gulėti, visos ligos prapuolė. Tiesa, o kaip pats besilaikai, nieko nepasakoji, tik mane tardai? Ar su ta pačia tebegyveni?

– Su, – tik tiek teišspaudė susikuklinęs Petras.

– Tai tau pi-pi-žama kol kas nereikalinga, jeigu teisingai supratau? Kai prireiks, nesisarmatyk, pasisakyk, padėsiu susirasti.

Dar kokį pusvalandį jie šnekėjosi, bet kalba vis sukosi apie tą Albino stebuklingąją pi-pi-žamą. Petras, besiklausydamas tos panegirikos, tarpais pavydėti pradėdavo, kartais pyktis suimdavo, pats nebesuprato, kas su juo darosi.

Kai jis grįžo namo, žmona iškart pastebėjo, kad su juo kažkas ne taip ir pasiteiravo, kas gi tame parke nutiko. Išgirdusi Albino vardą net rankomis suplojo:

– Ir kaip gi tas mergininkas besilaiko?

– Tebėra toks pat padūkęs kaip ir jaunystėje. Nepatikėsi – paną iš Kinijos parsivarė, kažkokią Pi Pi Žamą.

– Ar seniai ją turi?

– Jau beveik dveji metai kaip tamposi.

– Nesąmonė, – netiki žmona, – su jo charakteriu. Jis gi daugiau paros nė su viena neišgyvendavo. Nesuprantu, kodėl jis jos nemeta.

– Aš irgi to paties jo klausiau, – pritaria Petras. – Sakė, kad ji su garantija penkeriems metams.

– Na, va ir išlindo yla iš maišo, – apsidžiaugė Petro žmona. – Štai tau ir kiniška kokybė, rinkosi, rinkosi ir ką išsirinko. Visada sakiau, kad lietuvės geriausios.

– Teisybę sakai, – nušvito Petras, – mudu kartu jau penkiasdešimt metų, čia – tai bent garantija.

Algimantas VAŠKYS