Gargždiškiai Laisvės gynėjai jaunuomenei: nenusiraminkite
Imlūs, smalsūs, susikaupę – tokie „Vaivorykštės“ gimnazijos dešimtokai kartu su juos kritiškai mąstyti skatinančia istorijos mokytoja Gražina Pupšiene Gargždų krašto muziejuje Sausio 13-osios 35-mečio proga susitiko su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjais, gargždiškiais Virgilijumi Skuodu ir Rimantu Lukošiumi. Patriotiški gargždiškiai jaunuomenę skatino domėtis Lietuvos nepriklausomybės kovomis, rezistenciniu judėjimu, dalyvauti pilietiškumo žygiuose, sportuoti, nenusiraminti, nes laisvė nėra duotybė, ją reikia saugoti Ukrainos karo dabartyje, kad ją prireikus būtų galima apginti ateityje.
Pasižadėjo atkeršyti okupantams
Gargždiškiai Virgilijus Skuodas ir Rimantas Lukošius „Vaivorykštės“ gimnazijos gimnazistams akcentavo, jog jų patriotinės pažiūros susiformavo anksčiau nei buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Virgilijus jau 1988–1989 d. dalyvavo pogrindinėje Lietuvos šaulių veikloje, o Rimantas 1983 m. savo namų lange buvo pasikabinęs Nepriklausomos Lietuvos vėliavą – Trispalvę. Jis itin domėjosi prieškario Lietuvos istorija, rinko to laikotarpio pašto ženklus. Abu gargždiškiai sportavo, kaupė fizines jėgas kovai.
„1991 m. sausio 8 d. jedinstvininkų pajėgos bandė šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą, kadangi jau buvau Šaulių sąjungos narys, gavau žinią iš savo vadų atvykti į Vilnių. Abu su Rimantu susiruošėme važiuoti maždaug taip, kaip stovime: be maisto, medikamentų atsargų“, – moksleiviams pasakojo Virgilijus, kuriam tuomet buvo 29-eri, o Rimantui – 25-eri. Abu buvo jauni tėvai, abu vienas kitam prisiekė, kad jei tektų kuriam žūti, tai kitas pasirūpins žuvusiojo šeima. „Vienas kitam prisiekėme ateityje atkeršyti okupantams, jei jiems pavyktų šturmas“, – jautrias akimirkas prisiminė Virgilijus.
Parlamento gynėjams teko miegoti kur papuola, ant fotelių, grindų, čiužinių. Dauguma buvo apginkluoti tik geležinėmis lazdomis, susuktomis į laikraštį. Gargždiškiai sako, kad buvo jauni, energingi, tad net tokiomis sunkiomis akimirkomis pajuokaudavo. Vienam vyresnio amžiaus gynėjui snaudžiant, jie ištraukė tą metalinį strypą, o jis atsibudęs apsižiūrėjo, esą ginklo nebeturi.
„Kodėl laikraštyje strypai buvo susukti?“ – teiravosi gimnazistai. Galbūt dėl humaniškumo: parlamente buvo ir užsienio žurnalistų, kuriems atvira, grubi jėga tuomet dar atrodė baisokai.
Nepasiduoti iki paskutinės minutės
Rimantas pasakojo, kad vienas parlamento gynėjų būrys buvo išsiųstas saugoti televizijos bokšto, kurį žiauriai atakavo sovietinės armijos tankai, žuvo žmonės. „Pagalvojome, jog ir mes galėjome būti jų vietoje“, – Sausio 13-osios nakties mintis atskleidė gargždiškis.
V. Skuodas ir R. Lukošius akcentavo, kad svarbiausios buvo apsisprendimo minutės: prieš priimant oficialią savanorių priesaiką visiems esantiems parlamente buvo leista apsigalvoti. „Po tų 15 minučių mūsų gretos tikrai praretėjo. Bet tai natūralu, galbūt tuo metu žmonėms pritrūko stiprybės, bet juk nežinosi, galbūt kitomis aplinkybėmis jie ir didvyriais taptų“, – svarstė Virgilijus.
Gargždiškiai akcentavo, kad priesaikos priėmimas buvo lūžio taškas, suvokimas, kad kelio atgal nebėra ir gali tekti kovoti iki galo. Parlamente jiedu budėjo penkias paras. „Pirmosiomis dienomis dar nebuvome įsisąmoninę visos padėties rimtumo, tikrasis suvokimas atėjo davus priesaiką. Labiausiai slėgė informacijos stoka, nematėme vaizdų, kas iš tiesų dėjosi išorėje. Tą naktį kažkaip į parlamentą atėjo moteris, buvusi prie televizijos bokšto, kuri su ašaromis papasakojo apie žiaurumus, kurie ten įvyko, apie aukas. Štai tada jau užvirė kraujas: tikrai nepasiduosime gindami parlamentą“, – pasakojo Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, akcentavę, kad patys svarbiausi parlamento gynėjai buvo tūkstančiai žmonių, nuolat budėjusių aikštėje. Tai jie buvo Gyvoji barikada.
Virgilijus ir Rimantas atskleidė, kad parlamento gynybos plane buvo numatyta nepasiduoti iki paskutinės minutės. Pastato koridoriai, salės, kabinetai buvo išklotos kilimine danga, ją buvo planuojama padegti. Taigi, tai galbūt būtų buvę antrieji Pilėnai.
Pasiryžo apie 1 200 savanorių
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos gimnazistai teiravosi, kiek savanorių saugojo parlamento rūmus, kaip vyko priesaika, kaip dirbo deputatai.
Sausio 8 d. šturmo metu parlamento rūmus iš vidaus jau saugojo Krašto apsaugos departamento pareigūnai, atskubėję Sąjūdžio žmonės, šauliai. Sausio 9-osios naktį Aukščiausiojoje Taryboje buvo įkurtas Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabas, jo funkcijas po sausio 17 d. perėmė įkurtos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabas.
1991 m. sausio 11 d. apie 800 savanorių parlamento gynėjų – pasieniečių, muitininkų, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, šaulių, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnų, Afganistano kare kariavusių Lietuvos vaikinų, studentų ir kitų savanorių – prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę. Pirmąją priesaiką priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, prisiekusiuosius palaimino kunigas disidentas Robertas Grigas.
Sausio 12 d. prisiekė dar 371 savanoris. Taigi tą vakarą rūmus ginti buvo pasiryžę apie 1 200 savanorių. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tęsė darbą. Jos saugumą užtikrino tūkstančiai žmonių Nepriklausomybės aikštėje ir savanoriai pastato viduje. Ant parlamento stogo, saugant Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salę, buvo įrengti armatūros smaigai, apsunkinantys desantininkų išsilaipinimą, jeigu parlamentas būtų puolamas iš oro. Rūmuose buvo įrengta radijo ryšio blokavimo aparatūra. Pastato viduje įėjimai ir išėjimai buvo užtverti didžiulėmis smėlio maišų krūvomis, smėlio maišai iš vidaus dengė parlamento langus, taip pat įėjimus į rūmus. Patekimą į kai kuriuos koridorius ir laiptines apsunkino iš parlamente buvusių baldų suręstos užtvaros. Visame pirmame aukšte ant grindų buvo išraizgytos gaisrinės žarnos. „Parlamentas buvo saugomas taip, kad niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti be AT gynybos štabo vado leidimo“, – akcentavo V. Skuodas.
Saugomas parlamentas dirbo
1991 m. sausio 13-osios paryčiais į Nepriklausomybės aikštę prie Lietuvos parlamento susirinko daugiau kaip 100 000 žmonių, taip išreikšdami gedulą dėl Laisvės gynėjų žūties, palaikymą sužeistiesiems ir pareikšdami paramą teisėtai išrinktai Lietuvos Respublikos valdžiai. Nepaisant visko, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir toliau posėdžiavo, o susirinkę žmonės palaikė ryžtingą parlamento laikyseną – priešintis ir nepasiduoti. Tuo metu tvyrojo ypatinga vienybės atmosfera. Parlamento prieigas dar išvakarėse – 1991 m. sausio 12-ąją užtvėrė daugiau kaip 100 autobusų ir sunkvežimių.
Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. 1991 m. sausio 8–16 d. buvo priimtas 41 teisės aktas: 6 įstatymai, 25 nutarimai, 4 kreipimaisi, 5 pareiškimai, 1 paaiškinimas dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmų Lietuvos Respublikoje, dėl kainų reformos, dėl Ministrų kabineto formavimo ir Vyriausybės emigracijoje sudarymo, dėl šalies politinės padėties ir Lietuvos Respublikos gynybos, dėl gedulo dienų paskelbimo, dėl Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynimo fondo įsteigimo, dėl Vyčio kryžiaus ordino atkūrimo ir apdovanojimų, dėl kompensacijų ir socialinių garantijų nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos Sovietų Sąjungos agresijos, dėl plebiscito – Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinės apklausos. Nepaisant nerimo, deputatai vieningai svarstė ir vieningai priėmė parlamento nutarimus.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
