Gargždų miesto garbės pilietis E. Cirtautas: mokytojas turi būti teisingas visiems

Ilgametis pedagogas, visuomenininkas, Gargždų parapijos bažnyčios choristas, miesto istorijos žinovas ir puoselėtojas, Šeimos ambasadoriaus nominantas, keturių puikiai išauklėtų ir išlavintų vaikų tėvas, gargždiškis Edvardas Cirtautas ketvirtadienį rajono Tarybos posėdyje paskelbtas Gargždų miesto garbės piliečiu.

Šiai nominacijai miesto visuomenės prašymu šviesuolį teikė Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“ ir Gargždų kultūros centras. Ketvirtadienio popietę apsilankėme kukliuose ir jaukiuose Edvardo namuose, pasikalbėjome apie Garbės piliečio gyvenimo pilnatvę.

Ugdyti gerus žmones

– Kas gyvenime yra svarbiausia?
– Svarbu būti žmogumi, su visais sugyventi.

– Kokios yra reikalingos mokytojo savybės, kad mokiniai jį prisimintų ir po 50-ies metų?
– Reikia kažkaip sueiti į kontaktą. Aš visada, kai gaudavau mokinius, su kiekvienu atskirai pabendraudavau. Pastebiu, jei kartais kuriems kas nors nesiseka, tai daugiau pašefuoju.

– Tai koks turi būti pedagogas, kad jį prisimintų su pagarba?
– Mokytojas yra kaip ir visi žmonės, svarbu, kad būtų teisingas visiems, kad nebūtų skirtumų, kad tas va geriau, tas blogiau (mokosi – aut. pastaba). Reikia stengtis, kad vaikai, su kuriais dirbi, būtų geri žmonės. Neturėjau nė vieno vaiko tokio, kuris būtų prieš ėjęs ar nesutikęs su manimi. Žinojo, kad aš irgi teisingai visuomet įvertinsiu, taip, kaip reikalinga.

– O ką dabar pasakytumėte vaikui, kuriam stinga empatijos, akis yra įbedęs į kompiuterį, kad jis pakeltų galvą ir pažiūrėtų plačiau?
– Mano laiku, kada dirbau, tokių dalykų nebuvo. Mano visi vaikai žinojo pagrindinius žvaigždynus. Naktį išsivesdavau ir parodydavau, čia toks žvaigždynas, čia toks. Ir dabar vaikai kartais atsimena, kad žvaigždes skaičiuodavome.

– Ką padaryti, kad tie vaikai pažiūrėtų į dangų?
– Čia labai nuo tėvų priklauso ir nuo mokytojų. Pavyzdžiui, aš gavęs naują klasę išsiaiškinau, kad jie nėra buvę nei prie Minijos, nei prie piliakalnio, žodžiu, niekur nebuvo dalyvavę. O mano vaikai, mano mokiniai visur buvo apvedžiojami, viskas buvo aprodoma. Kiekvieną beveik akmenuką ten žinojo.

Sveikintis su aplinkiniais

– Kaip manote, ar tikėjimas yra svarbus žmogui?
– Labai svarbus yra tikėjimas. Visą laiką buvau taip tėvų auklėjamas, dabar, jei kartais kas, irgi pagalvoji, prisimeni, pasimeldi. Noriu, kad ir vaikai, anūkai pasektų, būtų tikėjime.

– Kaip įsivaizduojate, kuo dabarties mokytojai yra kitokie nuo Jūsų kartos?
– Dabar jau mokytojams turi įtakos tėvai, mažiau bendrauja su vaikais. Mano vaikai labai norėdavo visur išeiti kartu, pavyzdžiui, per vasaros atostogas žmona grįždavo iš darbo 18 valandą, tada važiuodavome prie jūros.

– Ar dabarties jaunime trūksta noro susipažinti su pasauliu?
– Reikia supažindinti, kas nuo ko priklauso, kaip yra. Mokytojai labai kreipia, kad reikia viską žinoti, pastebėti aplinkui. Tėvai mokydavo, jei eini ryte gatve ir nėra daug žmonių, būtinai turi pasisveikinti. Kartais vaikams duodavau pastabą, kodėl nepasisveikinai su mokytoju, sako, aš sveikinausi, aš tyliai pasakiau. Tada sakau, kad reikia žiūrėti, kad pastebėtų.

– Garbės piliečio vardas yra visuomenės įvertinimas. Kaip manote, koks yra svarbiausias Jūsų kaip žmogaus nuopelnas?
– Aš pilietis esu nuo pat gimimo, bet vis tos garbės trūkdavo. Dabar jau kai tą garbę pridėjo, tai ką dabar (šypsosi – aut. pastaba).

– Tai jau pilnas komplektas?
– Taip, pilnas komplektas.

Kalbėjosi Robertas MACIUS
A. VALAIČIO nuotr.