Gimtasis kraštas – namai, kurių negalima pamiršti
A. VALAIČIO nuotr.: Helmutui Lotužiui už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą šiemet įteikta XXI Agluonėnų seniūnijos rašytojos I. Simonaitytės vardo premija.
„Graži tu, mano brangi Tėvyne, šalis, kur…“
Dar ir dabar tebeskamba man mintyse Maironio eilutės, dar ir dabar prisimenu ir matau save, stovinčią prie lentos ir labai išraiškingai deklamuojančią šias eiles. Jaudinausi. Ir ne todėl, kad norėjau aukšto įvertinimo… Vienur balsą paryškindama, o kitoje eilutėje – nužemindama, deklamavau širdies balsu, nes tik taip galėjau išreikšti meilę gimtajam kraštui, meilę savo ir savo tėvų bei senelių šaliai.
Myliu gimtinę, jos žmones, mane supantį grožį. Tai, kas per penkiolika mano gyvenimo metų susikaupė sieloje, kas kunkuliuoja, verda joje, ir noriu išdainuoti. Aš ne Maironis, tokių eilių, kaip Lietuvos dainius, parašyti negebėsiu, bet Meilę gimtinei, šaliai, mane supančiai aplinkai kuo švelniausiais žodžiais išsakyti pabandysiu. Ir apie žmones, mylinčius savo kraštą, norėsiu pakalbėti.
Manau, jog kiekvienam mūsų gimtasis kraštas yra labai svarbus. Tai pats gražiausias ir širdžiai mieliausias lopinėlis visame pasaulyje. Tai vieta, kurioje mes gimėme ir augame, patiriame nepakartojamus įspūdžius. Gimtasis kraštas – namai, kurių negalima pamiršti, kurie palydi išeinant ir pasitinka grįžtant. Ir laukia grįžtančių…
Tik savo gimtajame krašte sutinkame nuostabiausius žmones, matome jų atliktus darbus.
„Gražu, gražu mūs Lietuvoj“ – vėl atskamba Maironio eilutė.
Man visada susidomėjimą kėlė paminklas ,,baravykas“, esantis miške netoli Ketvergių kaimo. Dažnai ten eidavome su seneliu grybauti ar uogauti ir visada sustodavome prie apsamanojusio akmeninio grybo miško viduryje. Mudu su seneliu nežinojome, iš kur jis „išdygo“, nesupratome užrašo vokiečių kalba, kad galėtume išsiaiškinti, kas ant jo užrašyta. Ir tik per istorijos pamoką sužinojau, kad jį iškalė vokietis. Paminkle iškalti žodžiai: „Sodink medį, nors nežinai, kas jo šešėlyje kada šoks. Pagalvok, žmogau, tai tavo protėviai, tavęs dar nepažinę, tau pasodino“. Tokie nuoširdūs žodžiai priverčia žmogų pamąstyti apie amžinąsias vertybes. Man augant tie žodžiai įgijo prasmę – giliai suprantu, kad šalis puošiama ne vien tik sau. Vienas kitam turime suteikti šviesių akimirkų žavėtis aplinka, ją tyrinėti ir kitus stebinti. Pagarba girininkijos darbuotojams, sutvarkiusiems aplink „grybą“ aikštelę, kad besigėrintieji grožiu galėtų ilgėliau, prisėdę ant suoliukų, traukti krūtinėn pušimis alsuojančią gaivą.
Ir mes, mokiniai, turime pavyzdžių, iš kurių semiamės patirties darbais puošti gimtąjį kraštą. Ne kiekvienam paaugliui gali būti suprantama, kad ne vien gėlėmis ar dekoracijomis papuoštas kiemas, kaimas ar miesto gatvės gali džiuginti širdį, bet ir darbai, sukurti žmogaus, niekuo ypatingu neišsiskiriančio, tylaus, visada susikaupusio…
Man teko galimybė susipažinti su nepaprastu žmogumi, darbais ir intelektu puošiančiu gimtinę. Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtoją, kaimo šviesuolį, etnografą Helmutą Lotužį pakalbinti pasiūlė mano lietuvių kalbos mokytoja.
Koks būtų kraštas, jei ne šio žmogaus išsiugdyta atsakomybė ir pagarba senolių atminimui?
Gražios, tvarkingos, prižiūrėtos Kisinių etnografinės kaimo kapinaitės – tai Helmuto Lotužio rankų darbo ir jo iniciatyvos rezultatas. Jo mama savo pavyzdžiu skiepijo vaikams pagarbą saugoti ir globoti išėjusių Anapilin žmonių atminimą. Ji ilgus metus globojo ne tik šias, bet ir aplinkinių kaimų neveikiančias kapines, vesdavosi kartu ir sūnų Helmutą, kuris dabar sako „užaugęs kapinėse“. Nuo 1965 metų Lotužių giminė, ypač Helmutas su žmona, rengia Kisinių kapinių šventę. Ši šventė – tai ne tik galimybė išlaikyti savitą tikėjimą, bet ir saugoti lietuvininkų tradicijas, palaikyti giminystės ryšius, tarpusavio bendravimą, šiltą bendruomeniškumo jausmą.
Pro tankias tujų šakas prasiskverbę saulės spinduliai nuauksina mažo ąžuoliuko parudusius lapus. Pasilenkiu, kad perskaityčiau pablukusį įrašą, tačiau Helmutas suskuba pagalbon ir pasakoja apie čia palaidotą žymų ir šviesų žmogų, Mažosios Lietuvos pedagogą, poetą, spaudos ir raštijos darbuotoją, lietuvių periodinės spaudos pradininką Johaną Ferdinandą Kelkį, išleidusį lietuvišką laikraštį „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Vai, kiek daug mano pašnekovas žino, kaip brangina šalies labui dirbusių žmonių nuopelnus, kiek daug literatūros perskaitęs… Ir pasakoja, daug pasakoja apie šį lietuvybės puoselėtoją. Kiek pasitraukęs už paminklo, mosteli Helmutas Lotužis ranka pietų pusėn ir parodo keliuko, vedančio į namelį, link, kur paskutinius gyvenimo metus praleido J. F. Kelkis.
Daug naujo sužinojau apie Lietuvos sukilėlių vado – generolo Antano Gelgaudo atmintinus mūšius, apie gilius istorijos vingius, siekiančius caro laikus Lietuvoje. Pasakoja, aiškina mums etnografas apie generolo planus, kariuomenės judėjimo kryptis, vis mums parodydamas rankos mostais ton vietovės pusėn, kur tai vyko.
Helmutas parodo ir dar visai neseniai palaidotų lietuvininkų kapavietes. Čia pamini Helen Tylienės pavardę, pavadindamas ją buvus poetę. Mano mokytoja nustemba, nes ji mokė abi Helen dukras, bet… kad jų mama būtų rašiusi eilėraščius… to tikrai nežinojo. Čia ir vėl patvirtinu savo ir mano pašnekovo mintį, jog mums, lietuvininkams, jau nuo seno priimta nesigarsinti, tyliai daryti gerus ir malonius sau darbus.
Helmutas džiaugiasi, kad istorija apie Kisinius gyvena.
– Ir gyvens, – pažada, – kol jėgų bus.
Etnografas su pasididžiavimu kalba apie savo sodybą, kuri nuo seno turėjo didžiulę trauką. Ir dabar čia susieina šiame krašte gyvenę lietuvininkai, jų palikuonys, svečiai, apylinkių gyventojai. Čia galima šiltai pasišnekučiuoti, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais apie senuosius krašto gyventojus, reikšmingus praeities įvykius.
Pasakoju apie žmogų, iškilią asmenybę, dirbantį darbą, už kurį niekas nemoka. Darbą, kuris suteikia džiaugsmo kitiems, atliekamą ne dėl savęs, bet… visiems, kad neišeitų užmarštin… kad liktų ir išliktų. Kalbėdamasi su istorijos žinovu pastebėjau, kokia ugnele, vidine liepsnele, energija išsilieja pašnekovas, nes supratau, kad džiugu ir pačiam, kai kiti džiaugiasi.
Lotužio šeima apdovanota „Kaimo šviesuolių šeimos“ baltuoju pavasario angelu, kurį Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje įteikė Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios rektorius kun. Ričardas Doveika. Sveikinimo žodžius ir pagarbą išreiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. O šiemet Helmutas Lotužis tapo Agluonėnų seniūnijos rašytojos I. Simonaitytės vardo premijos laureatu už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą. Ši šeima savo gyvenimu ir veikla yra gražus pavyzdys visai Lietuvai. Tai šviesulys, nušviečiantis ne tik gimtojo kaimo, bet ir viso krašto – Mažosios Lietuvos – žmonių gyvenimą.
Lotužių šeima gerbiama ir Dovilų seniūnijoje. Puoselėti krašto kultūrą, papročius, savo sodyboje suburti senuosius krašto gyventojus – akivaizdu, jog tai įdiegta mamos ir močiutės, kurią Helmutas maloniai vadina omama.
Keičiame pokalbių vietą. Ne todėl, kad… gal šalta ar nepatogu bendrauti, ne todėl, kad… gal prie plento ir triukšminga, ne…
– Kas pas mane ateina ar atvažiuoja, nėra išėjęs nepavaišintas. Kaip be mano ruoštos arbatos, be lietuvininkų paveldo? Būtina, privalu paragauti, visada vaišinu, – bando mus įtikinti.
Automobilis pasuka Dovilų etninės kultūros centro link. Tik pradarius duris dvelkteli maloni šiluma. Salės centre – dailiai serviruotas stalas, arbatai paruošti puodukai su lėkštutėmis. Mūsų pašnekovas deda ant stalo pagal lietuvininkų receptūrą savo rankomis keptą pyragą. Pasitiksliname: taip taip, šį rytą pats kepė.
– Buvau priverstas išmokti. O kas padės mamai, jeigu namie vien vyrai? Buvome keturi broliai, svečių dažnai turėdavome, reikėjo gaminti. Tai kam gi tai teko daryti? Žinoma, pačiam mažiausiam. Na, ir sukdavau, maišydavau tešlą, – pasakoja kisiniškis.
Ir čia pat vikriai, įsipylęs į ąsotį arbatos, pripilsto pilnus puodukus ir pakviečia ragauti Mažosios Lietuvos paveldo – dar pagal močiutės receptus virtos arbatos ir krosnyje kepto pyrago. Smalsu, vien pyrago išvaizda priverčia rinktis burnoje seiles. Ragaujame. Skanu. Kurgi jau čia ragavimas… Valgome, kemšame pilna burna.
Mes valgome, o etnografas mums pasakoja, pristato eksponatus, kurių gana daug į Etninės kultūros centrą atvežė iš savo namų. Taigi, sako, kokia nauda, jei aš tokią vertybę vien savo namuose laikysiu, tegu ir kiti pamato. Ir čia pat sutvarko nukritusią girnų kartį ir pakviečia pabandyti pamalti. Ir toliau pasakoja apie eksponatus, kurių nemažai paskolino Istorijos muziejui, kiti – rajono centre. Didžiuma jų – namuose. Helmutas su žmona savo planuose puoselėja mintį pusę namo skirti Mažosios Lietuvos muziejui, bet tai bus tik tada, kai liks kiek laiko nuo dabarties suplanuotų darbų. O dabar…
Dabar dar nebaigti žodyno darbai. Tik viena dalis išleista. Helmutas Lotužis suvokė, kad žodžiai, skambėję šių apylinkių kaimuose, gali būti visiškai užmiršti. Todėl ryžosi juos užrašyti ir bent taip sulaikyti nuo išėjimo į užmarštį. Jo vaikystės metais lietuvininkų kaimuose dar buvo nemažai, jų kalba dar skambėjo ne tik namuose, bet ir viešai. Dabar jis yra vienas iš nedaugelio jaunesnių lietuvininkų, dar gerai kalbančių tėvų kalba – kalbininkų vadinama vakarų žemaičių tarme.
– Šis žodynėlis – turbūt ne pabaiga, nes iš atminties lyg paukščiai iš pietų sugrįžta ir sugrįžta žodžiai, kuriuos savo kalboje vartojo tėvai, seneliai ir kaimynai, bet dabar šiose apylinkėse nebeskambantys. Mirus paskutinėms Kisinių lietuvininkėms, pasikalbėti savo tarme galėjau tik pats su savimi.
Žodžiai buvo renkami kelis dešimtmečius – iš pradžių įsidedami į galvą, o paskui surašyti popieriuje. Rašymas vyksta ir toliau, nes atmintis retkarčiais ką nors sugrąžina. Juk ir patys lietuvininkai, apsupti iš kitur atvykusių žmonių, daugelio savų žodžių jau nebevartoja ir net nebeprisimena.
Paprašome, kad mūsų pašnekovas pakalbėtų būriškai. Ne taip lengva, nes tam reikia susikaupti, nusiteikti. Bet kaip negalima: ką darai – daryk gerai!
Ir Helmutas, priklaupęs ant vieno kelio, tarsi spektakliui paruoštą ištrauką, parinkęs tinkamą intonaciją, skaito. Ne, ne iš knygos – meniškai, atmintinai, tarsi pats pažangiausias mokinukas. Apie vėdarą. Tarmiškai. Ne viską, bet didesnę ištraukos dalį supratome.
Supratome, kaip svarbu ne tik patiems domėtis protėvių kultūra – tautinės kultūros pamatu. Svarbu – nelikti abejingiems, prisidėti prie savitumo išsaugojimo.
Greitai prabėgo kelios susitikimo valandos.
Gabrielė MIKUTAITĖ
Ketvergių pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė
- Ne pirmus metus rajono 8–12 klasių mokiniai kviečiami dalyvauti rašinių apie gimtąjį kraštą (Klaipėdos rajoną ar kurį nors jo kampelį) konkurse, skirtame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Šiandien spausdiname konkurso laureatės Ketvergių pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinės Gabrielės Mikutaitės rašinį „Gimtasis kraštas – namai, kurių negalima pamiršti“ (darbo vadovė – lietuvių k. mokytoja Česė Mikužienė). Už išsamų ir turiningą gimtojo krašto savasties įprasminimą per šviesaus žmogaus paveikslą rašinio autorė apdovanota Savivaldybės mero padėkos raštu.
