Graži tu mano, brangi Tėvyne
Vienas Sausio 13-osios įvykių dalyvis, pasakodamas savo prisiminimus iš to meto, pasakė labai paprastą, bet nuostabią tiesą: gyvenkime pagal savo himno žodžius ir viskas bus gerai. Bet ar taip gyvename, ar prisimename, ar matome ir įvertiname savo žemę taip, kaip ją mato ir vertina kiti, ar tikrai didžiuojamės lietuviais gimę, ir norime jais būt.
„Jūsų šalis – tokia graži“, – aplankiusi Ventės ragą žavisi viešnia iš Jungtinės Karalystės. „Bet kodėl tiek mažai gyventojų čia ir kodėl tiek daug lietuvių pas mus, Jungtinėje Karalystėje? Jie pas mus negali taip gražiai gyventi, kaip galėtų čia, namuose, Lietuvoje“, – apibendrina lietuvių kalbą užsimojusi išmokti britė. Ji stebisi viskuo – švara, tvarka aplinkui, pilnomis parduotuvėmis, gan gerais automobiliais, gražiai apsirengusiais žmonėmis gatvėje, tvarkingomis sodybomis kaimuose.
Garsiai nesako, bet galbūt tikėjosi, kad jos įspūdžiai bus blankesni, tačiau jie pranoko lūkesčius.
Iš tiesų, ar mes patys vertiname tai, ką turime, ką sukūrėme per laisvos ir nepriklausomos šalies gerus tris dešimtmečius? Ar tik nesibodime tuo savo ne tokiu jau blogu gyvenimu, primiršę, kad ne taip seniai viskas atrodė kiek kitaip.
„Jums pasisekė, kad įstojote į Europos Sąjungą ir NATO“, – apibendrina ukrainiečių kilmės daugelį metų turtingoje Europos valstybėje gyvenantis kitas mūsų šios vasaros svečias. Nors darbo karjeros vingiai jį vedžiojo po visą pasaulį, nuo gimtosios šalies aktualijų niekada nenutolo. Pirmą kartą lankydamasis Lietuvoje jis nepaliauja stebėtis tokiu šviesiu ir pažangiu šalies virsmu iš sovietinės okupacijos į laisvą ir gerai gyvenančią savarankišką valstybę. Atsidusęs – „visi prisimename, kaip TADA gyvenome“, – smalsiai teiraujasi, kaip Lietuvoje pavyko sutvarkyti žemės ir jos nuosavybės atgavimo, paveldėjimo problemas. Nors Ukrainoje atitinkami įstatymai ir priimti, bet ten esą tiek visokių supainiotų galų, kad vargiai juos kas nors kada nors teisingai išnarplios. Ukrainos žemės tokios derlingos, apetito į jas daug. O dabar dar ir karas, kažin, kada ir kaip bus išspręsti žemės nuosavybės klausimai.
Taip, iš tiesų, mums pasisekė. Kur būtume šiandien, kaip gyventume, jei ne narystė Europos Sąjungoje? Nors neretai ir burbame neva gyvename lyg Briuselio diktate, tačiau kur kas didesnė dalis sprendimų priklauso nuo savų, lietuviškų biurokratų. O kad šie turėtų tiek pat kompetencijos, kiek turi išmonės kaip tuos Briuselio sprendimus interpretuoti ir nuleisti ant mūsų pečių kaip privalomus.
Panašiai galvojo nemaža Jungtinės Karalystės piliečių dalis, pritardama konservatorių kursui išstoti iš Europos Sąjungos klubo. Po kurio laiko ne tik ši grupė, bet dar daugiau gyventojų pasijuto ne visai saugiai, ir per ką tik įvykusius rinkimus mieliau balsavo už opozicinę Leiboristų partiją. Nors ši rinkimų kampanijoje neužsiminė apie jokius „brexitus“ ar kas bus toliau, balsuota ne „už“, bet „prieš“ brexito rengėjus. Stebėtinu greičiu suformuota nauja Vyriausybė ir naujai paskirtas Užsienio reikalų sekretorius jau šeštadienį skubėjo ne futbolo rungtynių stebėti, bet susitikti su kolege iš Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos. Tad nedelsdamas iškeliavo į Žemyninę Europą. Toliau sekė kiti pokalbiai su kitų ES šalių kolegomis, kurių tikslas vienas – parodyti, kad Jungtinė Karalystė, nors ir palikusi ES klubą, siekia išlaikyti kuo glaudesnius ryšius ir siekia gerinti santykius su kitomis ES valstybėmis. Tai labai svarbus žingsnis ir ženklas, kad vienam ir vienišam šiais sudėtingais laikais nei prekybinių, nei saugumo ryšių nėra lengva sukurti.
Ar tikrai vertiname mes, ką turime, ko pasiekėme, ar tikrai negalima pavadinti tingėjimu labai pasyvų mūsų dalyvavimą Europos Pralamento rinkimuose?
Praėjusio mėnesio balsavimo į Europos Sąjungos parlamentą statistika parodė, kad mums tie reikalai rūpi mažai – šiek tiek daugiau nei ketvirtadaliui šalies gyventojų. Kaip ir patiems buvusiems kandidatams, beje. Ne vienas mano gimtojo kaimo gyventojas stebėjosi, kad jokios informacijos apie tuos rinkimus negavo. Tuomet dėmesio nesulaukė ir namuose turėję teisę balsuoti rinkėjai.
Šie rinkimai pasirodė tarsi konkursas: kas mažiau apie save papasakos ir pasigirs, ir kas kuo vangiau ateis balsuoti.
Bet gal ne tik rinkimams tapome abejingi – neberūpi ir gimtosios kalbos taisyklingumas, mūsų šventės ir papročiai, labiau vilioja ir domina egzotika nei savi, tautiniai dalykai.
Abejingumas, persisotinimo renginiais ir įvykiais jausmai žudo bet kokią viltį, kad kas nors vyks, keisis. Jau įpratę prie gero gyvenimo norime dar geriau, o „geriau“ taip greitai nepasidaro. Norime dar švaresnės aplinkos, skanesnio ir sveikesnio maisto, dirbti tik keturias dienas per savaitę ir norams galo nematyti. O kas visa tai sukurs, tą mūsų gėrį? Kas turėtų už mus nuspręsti, jei ne mes patys? Kas iš širdies, o ne todėl, kad reikia, ne tik sugiedos šalies himną, bet, anot Sausio 13-osíos įvykių dalyvio, ir gyvens vadovaudamasis himno žodžiais.
Red. pastaba. Teksto pavadinime – Mairono žodžiai.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
„Bangos“ neetatinė korespondentė
