Gudručiai

HUMORESKA

Trys senjorai kasdien susitikdavo skverelyje tarp daugiabučių ir pliekdavo kortomis „kvailį“.

– Gana kvailiais pakaitomis būti, – pareiškė vieną dieną Petras, – laikas imtis rimtesnės veiklos, pavyzdžiui, PVM grobstymo – ir adrenalino pasigaminsime, ir pinigų prasimanysime.

– Anais laikais esu užsiiminėjęs panašia veikla, – giriasi Jonas, – iš fermų parsinešdavau po maišą miltų. Dabar, kai pagalvoju, durnas buvau – reikėjo ne po maišą tempti, o vežimu vežti.

– Kur gauti informacijos? – klausia Antanas. – Gal reikėtų pasklaidyti staiga praturtėjusių verslininkų istorijas.

– Gerai sakai, – nudžiugo Petras, – mums gali padėti Vasiliauskas. Jis jau penkis kartus teistas už panašią veiklą ir vis išsisuka.

Gavo jie iš Vasiliausko šiokią tokią trijų žingsnių „startuolių“ instrukciją.

– Įkuriama fiktyvi firma, – perskaito Petras pirmą punktą, pasisiūlo tai sutvarkyti ir gavęs kolegų pritarimą tęsia toliau: – Firmos direktoriumi pastatomas koks nors durnelis.

Stojo nejauki tyla. Jonas žiūri pakaitom tai į Petrą, tai į Antaną ir atsistebėti negali – abu kaip iš akies traukti direktoriai.

– Ką galvoji taip į mus žiūrėdamas? – nepatenkintas burbteli Antanas.

– Nieko negalvoju, – bando išsisukti Jonas.

– Tik kvailiai nieko negalvoja.

– Na, jau ne, – kratosi Jonas subtiliai siūlomų pareigų.

– Klausyk, Jonai, primink, koks tu kažkada buvai? – į tuos pačius vartus taiko ir Petras.

„Susimokė“, – suprato Jonas ir paragino:

– Tęsk, negaiškime laiko.

„…koks nors durnelis iš gatvės arba girtuoklis nuo konteinerio“.

Kaip tik tuo metu iš laiptinės išvirto linksmo gyvenimo propaguotojas Kazimieras su šiukšline rankose ir tiesiai prie konteinerio. Ten jį bičiuliai ir pastvėrė. Apipylė Kazimierą tokiomis liaupsėmis, kokių jis gyvenime nebuvo girdėjęs. Be didelio vargo įkalbėjo jį vadovauti firmai, kurios paskirtis – grobstymas, o iš ko ir kaip, dorai ir nepaaiškino. Kazimieras čia pat prie konteinerio suskirstė būsimą veiklą į tris etapus ir gavęs šimtą eurų, išėjo į biurą-barą, pažadėjęs po valandos grįžti su visomis grobstymo schemomis.

Negrįžo jis nei po valandos, nei po dviejų, nepasirodė ir kitą dieną. Liūdi firmos savininkai – dar tik pirmas etapas, o jau šimtas eurų nuostolių, kas bus toliau?

– Klausykite, vyrai, kaip čia išėjo? – prakalbo Petras. – Mes Kazimierą paskyrėme savo direktoriumi, o anksčiau nė artyn neprisileisdavome, ar nepamenate, kodėl?

– Todėl, kad jis visada mus, žaidžiant „kvailį“ aplošdavo.

Algimantas VAŠKYS