Gudrūs durninti
Prieš kelerius metus gražiausiu lietuvišku žodžiu buvo išrinktas žodis „ačiū“. Įdomu, jei dabar rinktume ne gražiausius, o dažniausiai mūsų kalboje valdžios poelgius, veiksmus įvertinančius žodžius, kokie jie būtų? Neabejoju, kad pirmose gretose išsirikiuotų tokia trejybė: bepročiai, asilai, nesąmonė!
Prieš rinkimus dauguma katučių plojome tiems, kurie žadėjo permainas. Galime valdančiuosius plakti piktais liežuviais nuo ryto iki vakaro, bet jau net nejauku darosi, kad bet kokios iniciatyvos, kurių imamasi Lietuvoje, yra palydimos negatyvizmo pliūpsniais, virste virstančiais iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, privačių pokalbių. Visi gudrūs durninti, bet mažai kas iš tiesų nuoširdžiai ir racionaliai patarti. Ir nebijoti atsakomybės už tuos patarimus. Bet kaipgi nebijosi, juk jei nepavyks, būsi viešai asilu išvadintas, o gal net išmestas į politikos sąšlavyną.
Štai visuotinai rypuojame apie prasigeriančią Lietuvą. Pagaliau valdžia susigriebė imtis konkrečių priemonių. Šiomis dienomis paskelbta, kad bus siekiama apriboti prekybos alkoholiu laiką ir uždėti apynasrį svaigalų reklamai. Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga pateikia argumentus, esą įvairių apribojimų yra ir kitose šalyse. Štai Nyderlanduose už viešą alkoholio vartojimą nepilnamečiai baudžiami baudomis. JAV alkoholis neparduodamas asmenims iki 21 metų.
Į minėtas šalis mes žiūrime seiles varvindami – ten gi gera ir sotu gyventi. Tai jeigu jie turi tokią alkoholio ribojimo patirtį, kodėl mes viešojoje erdvėje taip neigiamai priimame sumanymą taip pat padaryti ir Lietuvoje? „Kokia nesąmonė tie suvaržymai, juk tuoj pradės visi pilstuką varyti! Mažos parduotuvėlės kaimuose bankrutuos! Kas gėrė, tas ir gers!“ – tokie ir panašūs komentarai pasipylė socialiniuose tinkluose, kuriuos dar papildo ir televizijos laidose sėdinčių ekspertų prognozės apie mus laukiančią baisumą, jei bus įvesti apribojimai alkoholio prieinamumui. Tai kaip čia dabar išeina? Patys virkaujame apie visuotinę girtuoklystę, apie iš to kylantį smurtavimą ir nusikalstamumą, o kai valdžia pagaliau susijudina bent jau kažką daryti, tai tuoj puolame durninti esą nepasiteisins. O ar bent jau pabandėme?
Skaudžiausia kasdienybės tema – emigracija ir mažas gimstamumas. Atlikti tyrimai rodo, kad mūsų šalyje yra savivaldybių, kurios priskiriamos retai apgyvendintoms teritorijoms – tokioms, kuriose gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus kvadratiniame kilometre (ačiū Dievui, tai pasakytina ne apie Klaipėdos rajoną). Akivaizdžiai formuojasi net demografinės dykros, kur gyventojų tankumas kaip dykumoje – tik 2–5 žmonės kvadratiniame kilometre. Susikrimsti tikrai yra dėl ko: 2001 m. retai apgyvendintų savivaldybių mūsų šalyje buvo 7, 2011 m. – 17, pernai – 22.
Tad natūralu, kad Seime skęstama diskusijose, ko reikėtų pirmiausia imtis, kad būtų sumažinta emigracija ir būtų sustabdytas vis spartėjantis Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas. Bene daugiausia nesutarimų sulaukia pasiūlymas pasirašyti dar vieną Nacionalinį susitarimą dėl emigracijos stabdymo. Bet tokį susitarimą, kurio iniciatorius yra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R. Karbauskis, skeptiškai įvertino ne tik opozicija, bet ir pats premjeras S. Skvernelis. Esą Vyriausybės programoje bei įgyvendinimo plane jau yra numatyti konkretūs darbai, o apie 2019–2020 m. tikimasi pasiekti ir realių rezultatų. Reikia suprasti potekstę: durnas ir nereikalingas tas pasiūlymas dėl nacionalinio susitarimo! Na, jei su išankstine nuomone jį vertiname tik kaip biurokratinį popiergalį, tai, žinoma, tinka mėgstamiausias socialiniuose tinkluose apibendrinimas: dar viena nesąmonė!
Taigi durniname valdžią patys, rinkėjai, durnina vienas kitą ir valdžioje esantieji. Gi lengviau prikaišioti tiems, kas bent kokią iniciatyvą turi. Net nepabandžius ką nors iš esmės pakeisti tai tapo įprasta praktika Lietuvoje.
