Gyvūnų globėja gerus darbus daro tyliai

Juoda katė, bėganti per kelią, daug kam lyg įspėjimas, jog gali nutikti kažkas negera, tačiau gargždiškė Vita prietarais netiki ir jai labiau rūpi, ar katė turi namus, ar vargšė benamė. Moteris pripažįsta, kad šunys labai protingi, bet jei išgirstų staugiantį, pirmiau pagalvotų ne apie pranašaujamą nelaimę, o apie tai, ar gyvūnas nesijaučia vienišas, apleistas ar negaluojantis. Daugiau kaip dešimt metų Vitos kasdienybė – beglobių šuniukų ir kačiukų gydymas, maitinimas ir naujų namų paieška. Savo gerų darbų moteris nesureikšmina ir kaip prieš penkerius metus nenorėjo reklamos, taip ir dabar, tad gyvūnų globėjos vardas pakeistas.

Priglobia ir dovanoja

Susitikti su Vita susitarėme ten, kur ji mėgsta vaikštinėti su savo augintine kalyte. Pavyduliaudama šeimininkės dėmesio, iš pradžių ši sulojo, bet netrukus nurimo tarsi supratusi, kad pokalbis suksis apie jos pažįstamus ir draugus, su kuriais dalijasi tų pačių namų šiluma.

Per paskutinius ketverius metus Vita nepažįstamiems žmonėms padovanojo 40 gatvėse alkusių ir liūdnas dienas leidusių kačiukų, kuriuos rado patvoriuose, po balkonais, prie šiukšlių konteinerių, vedžiodama savo kalytę. Vitos namai jiems buvo tapę laikina prieglauda. „Parsinešusi laukinuką iš pradžių vaistais išnaikinu nepageidaujamus gyvius – blusas ir kirmėles, jeigu reikia, gydau ir pasirūpinu sterilizacija ar kastracija, tad esu nuolatinė veterinarijos klinikos lankytoja“, – pasakojo Vita, gyvūnų priežiūrai negailinti nei laiko, nei pinigų. Vyras neprieštarauja žmonos pasirinkimui rūpintis tais, kuriuos kažkas atstūmė, o sūnus žino, kokia kalėdinė dovana labiausiai pradžiugins mamą – kasmet dovanoja bent 10 kilogramų kačių maisto.

„Teko priglausti katę, kuri kitą dieną atsivedė 5 kačiukus. Kol visus išdovanojau, praėjo pusė metų, bet visą tą laiką buvo malonu stebėti, kaip jie auga, dūksta, maitinasi“, – šypsodamasi prisiminė Vita. Tačiau per mėnesį maistas, kraikas, vaistai ir kt. atsiėjo apie 200 litų. Moteris prisipažino, kad tada rūpesčių buvo daug, bet malonumas matyti augančią šeimyną – didesnis. Netrukus laikinąją prieglaudą palikusiųjų vietą užėmė kitas globotinis. Dažniausiai Vita globoja vieną, kartais du ir tik tada, kai suranda jiems namus, atkeliauja kitas. Buvo ir tokių globotinių, kurie užsibuvo ilgiau, nes sirgo nepagydomomis ligomis. Jais buvo rūpinamasi iki paskutinių gyvenimo dienų. Moteris prisiminė kačiuką, kurio akis buvo stipriai pažeista. Jos išgelbėti nepavyko, bet net vienaakiui kačiukui nebuvo sunku rasti namus.

Įgijo patirties

Daugiau nei dešimt metų beglobiais besirūpinanti Vita sako, jog įgijo patirties, kam galima patikėti laikyti namuose gyvūnėlį: „Labiau išsiklausinėju žmonių, ar yra turėję gyvūną, kur gyvena. Kartą jauna šeima dievagojosi, kad niekur nesikraustys, nuolat gyvens Lietuvoje. Patikėjau jiems katę, o po dviejų mėnesių skambina, ar galėčiau priimti atgal, nes jie išvažiuoja gyventi į Daniją – vyrui ten pasiūlė gerą darbą.“

Pro Vitos akis ir ausis nepraslysta nė menkiausia smulkmena. Jei žmonės nori augintinio vietoj nugaišusio, teiraujasi, kas nutiko, kuo šis sirgo, ar gydė. „Neatiduodu nei šuns, nei katės žmonėms, kurie neturi nuosavo būsto. Juk pasitaiko, kad nuomos sutartis nutraukiama, o surasti būstą, kurio savininkai priimtų gyventi kartu su gyvūnais, nelengva. Jei šeimoje yra mažų vaikų, geriausiu atveju galiu atiduoti auginti suaugusį katiną, nes mažą vaikai norės gniaužyti, tampyti kaip žaislą. Be to, vaikai neretai alergiški gyvūnams, tad yra tikimybė, kad šuo arba kačiukas atsidurs gatvėje“, – savo įžvalgomis dalijosi moteris. Yra buvę atvejų, kai atidavus gyvūną teko pagudrauti, kad atsiimtų atgal, nes toliau bendraujant paaiškėjo, kad šeimininkai nėra atsakingi žmonės, kaip atrodė iš pradžių. Vita supranta, kad įvairiai susiklosto aplinkybės, ir nesmerkia žmonių, jei nebegali auginti gyvūnėlio, todėl visada atgal priima savo globotinius ir vėl ieško jiems naujų namų. Atiduodama kastruotą ar sterilizuotą gyvūną būsimų šeimininkų prašo padengti su tuo susijusias išlaidas – tai šiokia tokia garantija, kad gyvūnėliu rūpinsis atsakingiau. „Kartą rainos, niekuo neišsiskiriančios katytės, kurią pavadinau Kamane, vyriškis atvažiavo net iš Alytaus. Pasakojo, jog pamatęs internete Kamanės nuotrauką supratęs, kad kitos nenori“, – šypsojosi prisiminusi gyvūnų globėja, sulaukianti svečių ne tik iš Klaipėdos, Palangos, Šilutės, Telšių, bet ir iš Kauno.

Su tais, kuriems patikėjo buvusius savo globotinius, dažnai išlieka ryšys. „Bendraujame telefonu, susirašinėjame, atsiunčia augintinio nuotraukų. Viena šeima net į svečius buvo atvažiavusi su katyte parodyti, kaip ji paaugo“, – džiaugėsi Vita.

Padeda ir kitiems

Apie gerus Vitos darbus žmonės sužino vieni iš kitų ir kreipiasi pagalbos. „Padėjau vienai močiutei, globojusiai 8 benames kates. Suaugusios buvo sterilizuotos, o mažesnėms radau namus. Beglobius priglaudžianti geros širdies moteriškė man atneša nuotraukas, aš aprašau ir paskelbiu internetiniuose tinklalapiuose. Per kelerius metus pavyko padovanoti 18 jos globotų kačiukų“, – pasakojo gargždiškė, ragindama į globėjišką veiklą įsitraukti ir daugiau žmonių.

Jai malonu prisiminti tas retas išimtis, kai neprireikė ieškoti naujų namų ir paklydėlius sugrąžino tikriesiems šeimininkams. „Vieną dieną ant tako pamačiau tupintį purviną šuniuką. Parsinešiau namo ir paskelbiau internetiniame tinklalapyje ar feisbuke. Pasirodo, šeima neseniai buvo išsikrausčiusi iš Gargždų anapus Minijos, tad jų augintinis atėjo į miestą pasisvečiuoti. Šeimininkas pripirko mums pyragų, saldainių ir išsivežė šuniuką namo“, – pasakojo Vita. Laimingai baigėsi paklydusio medžioklinio šuns ir prieš 7 mėnesius dingusio ir šeimininkų ieškoto veislinio katino istorijos.

Tikru šunų ir jų šeimininkų džiaugsmu Vita vadina neseniai Gargždų pakraštyje įrengtą aikštelę, kurioje galima smagiai leisti laiką su augintiniu: „Pamačiusi negalėjau patikėti. Aikštelė puiki.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content