Įdomių gamtos reiškinių išaiškinimas
Humoreska
Ponas Antanas po ilgos kovos su valdiškomis instancijomis atgavo tėvų ir senelių palikimą – didelius plotus brandaus miško. Daug metų prasilepinęs kaip gerbiamas senjoras, nutarė likusį gyvenimą užbaigti kaip žmogus, tad nedelsdamas išmainė mišką į krūvą pinigų. Gauta suma atvėrė jam kitą pasaulį, kuris, didelei jo nuostabai, buvo čia pat, tik pasirodyti niekada nedrįso. Staigiai praturtėjęs Antanas nusprendė mažumėlę pavaidinti prieš draugus ir pažįstamus – atsisakė perlinių kruopų, prausdamasis nebetaupė šilto vandens, o po savaitės visiškai ištvirko – užsimanė karbonadų, kurių galima rasti restoranuose, o ten nušiuręs nepasirodysi. Tad norom ar nenorom, kas ten jį žino, pradėjo madingai rengtis, naudotis grožio salono paslaugomis. Iš pradžių jis kiek varžėsi, bet žingsnis po žingsnio įgudo, ir lankytis restoranuose jam tapo paprasta kaip dukart du. Su savimi visada nešiojosi nuo eurų išsipūtusią odinę piniginę, kuri jam suteikdavo pasitikėjimą ir padavėjų pagarbą.
Tą vakarą, kaip įprastai, jis vaišinosi pamėgtoje kavinėje. Ten, prie baro, atsitiktinai sėdėjo jauna graži mergina. Ji įsimylėjo Antaną iš pirmo žvilgsnio į jo storą piniginę. Tai buvo jos pirmoji meilė tą vakarą. Kažką tokio ji sukuždėjo Antanui į ausį, o tas ir suskydo kaip kraujas nuo aspirino. Parsivedė ją namo ir jie ten šauniai permiegojo. Ryte Antanas paklausė:
– Nu, ir kaip tau su manimi ši bemiegė naktis?
– Fantastika, – sučiulbėjo panelė, – dar tokio vyro nei gyvenime, nei lovoje, kiek bekeliavau, nebuvau sutikusi.
– Ir kas būtent tave sužavėjo? – apsalęs Antanas žvilgtelėjo į save pusnuogį veidrodyje.
– Tu labai įdomiai per miegus šneki, prasiklausiau visą naktį.
Tada Antanas priklaupė ant vieno kelio:
– Mano mylimoji, atsiprašau, užmiršau tavo vardą.
– Aš tau jo ir nesakiau.
– Gal ir gerai, ne tai svarbiausia. Ar sutinki būti mano žmona ir praleisti su manimi visą likusį gyvenimą?
– O kiek tau dar liko?
Antanas akivaizdžiai sutriko, lyg ir kaltas pasijuto, pradėjo teisintis negalįs tiksliai atsakyti, bandė spėlioti, puolė rodyti prieš mėnesį darytų kraujo tyrimų.
– Visai neblogai rašo, – pavartė panelė tyrimų duomenis, – silpnu tavęs nepavadinsi, visko turi per daug: ir cukraus, ir cholesterolio, įdomu, ar banko sąskaitoje tas pats?
Išgirstas skaičius merginai padarė įspūdį, ir ji nedvejodama sutiko. Laimingas Antanas akimirksniu pažadėjo jai vestuvinę dovaną – naują mašiną. Žingsniuojant link dovanos, jiems po dešinei pasipainiojo civilinės metrikacijos skyrius.
– Gal, sakau, pakeliui „susirašom“? – pasiūlė Antanas.
– Kodėl gi ne, – nesuabejojo mergina ir pasiuntė Antanui sms.
Antanas ruošėsi paaiškinti, ką jis turi galvoje, tardamas „gal susirašom“, bet norėdamas pasirodyti šiuolaikiškas pabandė tai padaryti pasiųsdamas atgalinę sms, bet kol jis susigrabaliojo telefono klaviatūroje, kelionės tikslas buvo pasiektas. Išvairavo jiedu į gatvę tiesiai iš salono. Mašina dažais kvepia, mergina vairuoja, Antanas laimingas šalia sėdi. Viskas būtų gerai, bet kažkoks pašalinis garsas, ar tai džeržgesys, ar bildėjimas pradėjo girdėtis, ypač ties posūkiais. Grįžo jiedu su pretenzijomis į saloną. Pardavėjas apėjo mašiną, paspardė į padangas, paskui tyliai paklausė panelės:
– Kurioje vietoje girdisi tas nemalonus garsas?
– Priekyje, keleivio pusėje.
– Ar negalėtų tas ponas išlipti ir palaukti, o jūs pasivažinėkite be jo.
Taip ji ir padarė, jokio girgždėjimo nebeliko. Aš seniau niekaip nesuprasdavau, kodėl tos jaunos gražios merginos su didelėmis krūtinėmis su tokiomis pat naujomis ir didelėmis mašinomis dažniausiai vienos važinėja. Dabar man jau aišku, tikiuosi ir jums.
Jaunasis gamtininkas Algimantas VAŠKYS
