Iki kito vajaus
Per televizorių nuolat, ypač vakarienės metu, rodo žmones, kuriems dygsta angelo sparnai. Pašto dėžutė pilna laikraščių, kurių niekada neprenumeravote. Staiga susivokiate, kad jumis iki šiol kažkas rūpinosi. Ant tvoros vietoje užrašo „Šiukšles pilti draudžiama“ atsirado plakatas „Kartu sukursime gražesnę Lietuvą!“
Ką visa tai reiškia? Žinoma, rinkimų agitacijos laikotarpį, užtemdžiusį gražias gegužės dienas. Eilinį kartą nuspręsti, už ką balsuoti – akivaizdus galvosūkis ir nervų gadinimas. Net santykių tarp žmonių gadinimas. Štai džiaugsmingai susėdę prie gimtadienio vaišių stalo svečiai nuo jo pakyla suirzę. Užsiplieskus diskusijai, už ką kas balsuos, dingsta apetitas. Tačiau tokių tvirtai apsisprendusiųjų visgi mažuma. Dauguma galuojasi klausimu: už ką, už ką balsuoti?..
Mūsų laikraščio skaitytojai, ankstesniais metais laikraštyje rasdavę daug informacijos rinkimų tema, šiemet jaučiasi nuvilti. Kam reikia paskambinti, jei negavai rinkėjo lapelio, kur galima balsuoti, jei tą dieną būsi išvažiavęs iš gyvenamosios vietos, kaip pasikviesti rinkimų komisijos narius, jei nori balsuoti namuose? Pagaliau, kas tie kandidatai, kokia jų rinkimų programa, kuo jie vienas nuo kito skiriasi? Tokius klausimus skambindami į redakciją mums kėlė skaitytojai iš Dituvos, Judrėnų, Gargždų. Na, mes ne iš tingėjimo apie tai nerašėme. Deja, mus pančioja Lietuvos Seimo priimtas įstatymas tokiu griozdišku, ne žmogui suprantamu pavadinimu „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas“.
Atrodo, kad ir valdžios, ir pačių pretendentų į aukščiausio rango politikus priedermė būtų pasirūpinti mūsų visų švietimu rinkimų tema. Ir iš tiesų tiek iš valstybės biudžeto, tiek iš partijų sąskaitų rinkimams skiriamos milžiniškos sumos. Na, tie pinigų srautai lyg ir turėtų mus atpalaiduoti nuo graužaties, kaip balsuoti, padėti pasirinkti reikiamą kandidatą. Bet kaip tos lėšos panaudojamos?
Štai Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, gegužę vykstantys Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai mokesčių mokėtojams atsieis apie 30 mln. litų. Atrodytų, tokios didžiulės pinigų sumos turėtų būti pakankamai mums būti ir informuotiems.
Neskubėkime daryti išvadų. Mat didžiausias kąsnis tenka ne piliečių informavimui. Iš minėtos sumos apie 13 mln. litų skiriama apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių darbo užmokesčiui bei 4 mln. litų „Sodros“ mokesčiams. Maždaug 12 mln. litų tenka sumokėti už balsavimo lapelių, sąrašų, protokolų, rinkėjų kortelių ir kitų spaudinių spausdinimą. Iki 2 mln. litų sumokama už kompiuterinių programinių sistemų palaikymą, lėšų taip pat skiriama kanceliarinėms prekėms įsigyti, transporto išlaidoms. Ilgametis Gargždų rinkimų apygardos pirmininkas Zigmas Bitinas apgailestaudamas tik skėsčioja rankomis: ne, spaudai lėšų nenumatyta, todėl rinkėjams informacijos apie komisijų darbą neskelbsime. Anksčiau skaitytojai turėjo galimybę laikraštyje rasti rinkimų apylinkių sąrašus, apygardos komisijos duomenis, kandidatų programas. Dabar tai leidžiama atskirais leidiniais, neatsižvelgiant į tai, kad provincijos žmonės, kurie skaito vietinius laikraščius, tradiciškai yra įpratę informaciją semti iš prenumeruojamos spaudos.
Nesivargino su rinkėjais regionuose susipažinti ir daugelis kandidatų, pasirinkę, jų manymu, sėkmingiausią kelią į politinės karjeros viršukalnes – šmėžavimą televizijoje ar interneto portaluose bei socialiniuose tinkluose. Ach ponai ir ponios kandidatai, ar tik nepervertinate naujųjų technologijų? Namų ūkiuose, Statistikos departamento duomenimis, internetu naudojasi 65 proc. gyventojų. Tai tie likę procentai politikų nebedomina? Bet štai patyrusios viešųjų ryšių specialistės Dalios Kutraitės nuomone, būtent internautai yra patys pasyviausi rinkėjai. Tad agitacijos srautai, nukreipti į juos, yra kaip šaudymas iš patrankos į žvirblį.
Klausimas, už ką balsuoti, įkyriai pulsuos iki sekmadienio. Išaušus pirmadieniui viskas stosis į kasdienes vėžes. Angelai politikų veidais nebeplazdės televizijų ekranuose, ir mes vėl būsime palikti likimo valiai. Iki kitų rinkimų vajaus.