Ilgaamžis doviliškis nelinki tapti pinigų vergu
Pernai gruodį 90-ąjį jubiliejų paminėjęs doviliškis Antanas Skara per savo ilgą gyvenimo kelią patyrė ir šilto, ir šalto, pragyveno ne vieną pinigų reformą. Įžengęs į paskutinį amžiaus dešimtmetį, sutiko europietišką eurą. Jis neslėpė, kad išsiskyrimas su lietuvišku litu graudus. Ilgaamžis turi savo nuomonę apie pinigus: jų reikia tiek, kad patenkintum būtiniausius poreikius, nes per daug turėdamas žmogus tampa jų vergu.
Piemenuko alga – mamos laidotuvėms
Iš Aleksandrijos Skuodo rajono kilęs A. Skara prieš porą dešimtmečių įsikūrė Doviluose. Garbaus amžiaus Dovilų seniūnijos gyventojas prisipažino, jog gyvenime būta daugiau vargo, nepriteklių nei prošvaisčių. Jis pergyveno ne vieną politinę santvarką ir pinigų reformą. Nė viena pastaroji nebuvo naudinga žmogui.
Devyniasdešimtmetis prisiminė vaikystėje tėvo rankose matęs carinius rublius, kurie buvę beverčiai.
Uždirbti pinigus Antanukas pradėjo piemenaudamas – 7-erių metų sulaukęs. „Nuo gegužės mėnesio, kai pradinėje mokykloje baigdavosi pamokos, iki Visų Šventųjų pas ūkininkus ganiau gyvulius. Nuo saulėtekio iki sutemų, o grįžus dar reikėjo „šniūrus“ iš linų vyti, – pasakojo puikią atmintį išsaugojęs jubiliatas. – Per sezoną uždirbdavau 50–60 litų. Tuomet jis stiprus buvo: produktyvi karvė kainavo 100 litų. Bet aš pinigus palaikydavau tik tol, kol parnešdavau namo ir atiduodavau tėvui.“
Skaudžiausias išgyvenimas, kai jo, trylikamečio, uždirbtus pinigus tėvas išleido mamos laidotuvėms. Našlaičiai liko 7 vaikai – Antanas buvo trečias šeimoje.
Klaipėdos krašte – samdiniams geriau
„Tuometė valdžia neužjautė vargšų ir jiems nepadėjo: gyvenk, kaip išmanai. Kasdien į namus užsukdavo po keletą elgetų“, – prisiminė pašnekovas.
Devyniasdešimtmetis A. Skara: „Labai patiko mokytis, bet tėvai neįstengė išmokslinti.“
Jo atmintyje atgijo sunki piemenuko dalia. „Visokių ūkininkų pasitaikė. Ne visuomet pusryčius atnešdavo – gurgiančiu pilvu pietų tekdavo laukti. Tik ūkininkai Skurdauskiai buvo kaip tikri tėvai“, – su dėkingumu ištarė A. Skara.
Išaugęs piemens drabužius, samdinys sunkius ūkio darbus dirbo. Ir didesnę algą už sezoną gavo – 120 litų. Pasak jo, Klaipėdos krašte samdinių gyvenimas buvo lengvesnis. „Ten buvo nustatytos darbo valandos – nereikėjo po dienos vargų prie žibalinės lempos virves vyti. Ir valgis geresnis, ir alga didesnė, – pasakojo doviliškis. – Ten žmonės sugebėjo kitaip ūkininkauti, jų gyvenimo vėžė geresnė buvo. Ir Latvijoje geriau nei Žemaitijoje buvo: bernai girdavosi po 800 litų parsinešdavę.“
Netikrumo asociacijos
A. Skara pasakojo, kad rusams okupavus Lietuvą, su jais atėjo rusiškas rublis. „Bet jis buvo pigesnis už litą – tik 90 centų, – įstrigę pašnekovui. – Užėjus vokiečiams, įvestos reichsmarkės – laikini pinigai, kurie dingo kartu su anų išėjimu. Pokariu buvo rusiškas rublis su tėveliu Stalinu.“
Doviliškis pasakojo apie červoncą, skurdų gyvenimą kolektyvizacijos metais, kai dirbo kolūkyje. „Už darbadienį – 15 kapeikų. Dalgiu nušienavus hektarą – 2 darbadieniai arba 30 kapeikų“, – šyptelėjo pašnekovas. Ir pridūrė, kad trūkstant pinigų, gyvenimas tarsi nutrūksta.
Lengviau vertėsi dirbdamas melioracijoje – apie 200 rublių per mėnesį uždirbdavęs, bet tai buvęs sezoninis darbas.
Vadinamieji „žvėreliai“ jam asocijuojasi su netikrumu, apgaulėmis, kai žmonės pirko įmonių akcijas, tikėdamiesi dividendų, bet šios pranykdavo be pėdsakų.
Gerbė litą
Jubiliatui labiausiai prie širdies – lietuviškas litas. „Ant šių banknotų – lietuvių tautos didvyriai – asmenybės. Tai savas, gražus pinigas, o euras mums nepažįstamas“, – apgailestavo A. Skara.
Pasak doviliškio, abu su gyvenimo drauge Aniceta gavo nedideles pensijas, bet išsivertę. O dabar sūnus pasakojęs, jog duonos kepalas pabrango 40 centų. „Mano pensija nesieks nė 200 eurų“, – sakė senolis.
Tačiau A. Skara patikino, kad laimė – ne piniguose. „Protingas šis posakis. Juk kai bėda, turtas nebėra laimės dalykas, – samprotavo jubiliatas. – Laimė – kai esi sveikas, turi pragyvenimo šaltinį, pastogę, šiltai bendrauji su saviškiais. O kuo daugiau turto, tuo didesnis vergas esi. Bet kažkodėl šiais laikais dauguma jį labai mėgsta.“
A. Skara įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimo pagrindas – tikėjimas, kuris užtikrina gerovę. Jis prisipažino, kad norėjęs išeiti į kunigus, tačiau neturtingi tėvai neįstengė išleisti į mokslą. „Taigi tapau mergininku“, – pajuokavo Antanas, kurio pirmoji santuoka subyrėjo.
