Iš gimtinės stumia sotesnio kąsnio paieškos

Prieš Kalėdas į gimtinę trumpam sugrįžę emigrantai stengėsi vienu šūviu kelis zuikius nušauti: pasidalinti džiaugsmu su išsiilgtais artimaisiais ir savo reikalus sutvarkyti. Žinoma, domėjosi, kas naujo įvyko, kol jų čia nebuvo. Juk gimtinės traukai atsispirti sunku. Bet ne visus tenkina pokyčiai, kad galėtų jau sugrįžti. Taigi viešnagė gimtinėje baigėsi išsiskyrimo ašaromis.

Vakar į Norvegiją grįžo emigrantų Ievos ir Evaldo Jančauskų šeima, viešėjusi tėvų namuose Maciuičių kaime.

Prisijaukino svetimą šalį

Prieš 8 metus į Norvegiją emigravusių Ievos ir Evaldo Jančauskų ši prieškalėdinė kelionė į gimtinę buvo ypatinga: pirmą kartą su jais keliavo pusšešto mėnesio dukrytė Ema. Išsiilgta, labai laukiama senelių. Grįžę tėveliai suskubo Norvegijoje gimusią mergytę įregistruoti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje. Juk čia jie tebėra deklaravę gyvenamąją vietą, todėl gali tvarkyti visus reikalus.

Iš Maciuičių kilusi Ieva pasakojo, kad Klaipėdos universitete studijavusi bibliotekininkystę, tačiau baigusi pirmą kursą, su gargždiškiu draugu išvyko į Norvegiją užsidirbti pinigų. Studentė Ieva ir restauratoriaus specialybę turintis Evaldas įsidarbino šiltnamių ūkyje.

„Išvykome galvodami, jog padirbėsime metus ir sugrįšime. Bet grįžome antrą kartą. Po 2 metų sakėme, kad jau tikrai nebevažiuosime, tačiau Lietuvoje prasidėjo krizė. Kas tuomet čia dėjosi… – su kartėliu kalbėjo Evaldas. – Per paskutiniuosius 5 metus supratome, kad dar negrįšime į Lietuvą, bet savo vaikus į mokslą norime leisti savo šalyje.“

Emigrantai neslėpė, jog pirmaisiais, antraisiais metais iš Norvegijos į gimtinę sugrįždavo kas 3 mėnesiai. „Labai pavargdavome dirbdami, išsiilgdavome artimųjų“, – prisipažino Evaldas.

„Sunkiausia buvo priprasti svetimoje šalyje, naujoje aplinkoje ir pirmą kartą taip toli nuo namų“, – ištarė Ieva.

„Bet mes turėjome vienas kitą. Vienam čia atkeliavus klaiku – labai sunku persilaužti“, – kalbėjo Evaldas.

Ir pamažėle jie svetimą šalį įsileido į savo širdis. Paskutiniaisiais metais į Lietuvą parvažiuodavo porą kartų per metus. „Norvegijoje nepaprastai gražus kraštovaizdis. Bet ne tik dėl to čia gyventi maloniau nei Lietuvoje: žmonės šypsosi, gatvėje – pagarba vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Čia ramu, tylu. Jeigu vagia, tai tik lietuviai“, – apgailestavo Jančauskai, gyvenantys tyliame miestelyje Meraker, kuriame, pasak jų, – apie 4 tūkst. gyventojų.

Be to, Ieva pasidžiaugė puikiomis medicinos paslaugomis: emigrante gimdyve ligoninėje nuoširdžiai rūpinosi norvegų medikai.

Sunku be artimųjų

Jančauskai nuo pat atvykimo į Norvegiją dirba šiltnamių ūkyje. Moderniame, užimančiame pusantro hektaro, auginami agurkai. „Žemės ūkyje darbas čia mažiausiai apmokamas. Tačiau norvegiška minimali alga skiriasi nuo lietuviškos: per mėnesį į rankas gauname po 5 tūkst. litų, – pasakojo emigrantai ir pridūrė, jog pinigų užtenkantys ir būsto nuomai, ir kitiems mokesčiams, ir savo pramogoms. Čia, anot jų, kitokios finansinės galimybės. Šiuo metu Ieva yra motinystės atostogose ir kol dukrytei sukaks 9 mėnesiai, gauna atlyginimo dydžio pašalpą.

Evaldas pasakojo, jog šiltnamiuose darbas automatizuotas ir kompiuterizuotas. Nekeisdamas darbo, jis nuo darbininko pakilo iki darbų vykdytojo – koordinuoja darbą šiltnamiuose.

Pašnekovai apgailestavo neišmokę norvegų kalbos, o tai, anot jų, atvertų platesnes galimybes rasti geriau apmokamą darbą. „Bet į kursus tektų važiuoti už 100 kilometrų – miestai čia labai nutolę. Kai pradės Ema lankyti darželį, išmoks norvegiškai, o mes – iš jos“, – šypsojosi Ieva ir Evaldas.

Jie tvirtino, kad į gimtinę kol kas grįžti neketinantys. „Nematome perspektyvų: kaip dabar reikėtų gyventi Lietuvoje? Norvegijoje mes jaučiamės saugūs žinodami, kad darbo neprarasime. Ir niekas mums nepasakys, jog už durų – būrys laukiančiųjų. O Lietuvoje darbdaviai dažniausiai nevertina darbininkų. Kita vertus, ir darbo vietų nėra, jos nekuriamos. Valdiško darbo negausi neturėdamas užnugario. Jaunimui nesudaromos sąlygos įsikurti ir gyventi Lietuvoje. O juk darbštūs esame – įtinkame išrankiems norvegams“, – kalbėjo emigrantai.

Skaudu, kad mūsų kraštiečiams tenka rinktis emigraciją. Jie neslepia, kad labai sunku be artimųjų tolimoje šalyje. Ypač dabar, kai gimė dukrytė. „Ji auga be senelių globos ir meilės“, – apgailestavo Ieva. Evaldas pridūrė, kad Emos nespėjo pamatyti jo tėvelis, kuris šį rudenį išėjo amžinybėn.

Atskirtis vargina jauną šeimą, bet, pasak jų, kitos išeities nesą: Lietuvoje šiuo metu taip negyventų, kaip Norvegijoje. Jie guodėsi, kad iš Maciuičių, kaip ir kitų rajono kaimų bei miestelių, ir daugiau jaunų žmonių uždarbiauja užsienyje. Evaldas kalbėjo, jog kai kurie jau sugrįžo ir gimtinėje statosi namus. „Galbūt ir mes čia statysimės“, – viltingai prasitarė jis.

O artimiausia kelionė į gimtinę – vasarą: bus Emos krikštynos.

Suviliojo didesnė alga

„Mano vyras, statybininkas, Norvegijoje dirba neseniai, – pasakojo Judrėnų seniūnijos gyventoja, nenorėjusi skelbti savo pavardės. – Išduodam Lietuvą, nors aš visa širdimi už ją, bet čia nėra iš ko gyventi.“

Iki emigracijos šis judrėniškis dirbo Klaipėdoje, bet statybos vyko ne tik uostamiestyje. Kasdienės kelionės prasidėdavo 5 valandą ryte, o grįždavo vakare 7 valandą. Uždirbo 2 tūkst. litų per mėnesį. Anksčiau su tėvu Klaipėdoje plušėjęs sūnus, irgi statybininkas, jau metus uždarbiauja Norvegijoje. „Uostamiestyje uždirbdavo pusantro tūkstančio litų per mėnesį – tik už internetą sumokėti užtekdavo, – nusijuokė moteris. – Draugas pasiūlė padirbėti Norvegijoje. Pabandė: per dvi savaites uždirbo 5 tūkst. Lt. Ir pasiliko. Tėvui taip pat pasirodė beprasmiška vargti uostamiestyje, todėl ir jis išvažiavo.“

Judrėniškė prisipažino, kad aukojasi gimtinėje likusi viena su nemažu ūkiu. „Betgi ir Klaipėdoje dirbant tokia pati emigracija: ir tuomet reikėjo pačiai apsidirbti su gyvuliais. Dabar bent pinigų uždirba“, – šnekėjo emigranto žmona, pridūrusi, kad jau sutaupę pinigų ir galėsią pakeisti namo stogo dangą.

Pasak jos, daug judrėniškių uždarbiauja užsienyje – beveik iš kiekvienos sodybos yra išvykusiųjų. O ką daryti, jeigu Lietuva nepasirūpina savo vaikais?

• Europos migracijos tinklo duomenimis, per 22 nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvyko 769 tūkst. asmenų – penktadalis šalies gyventojų (2011 m. surašymo duomenys).
• Pagal populiarumą tarp emigrantų iš Lietuvos – pirmoji Jungtinė Karalystė, antroji – Airija.
• Nepatvirtintais duomenimis, Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 200 tūkst. lietuvių.