Išves šviesos vaikai
Mūsų kasdienis pasaulis pastaruoju metu, jei įsijauti į žiniasklaidos pranešimais įaudrintą atmosferą, gali pasirodyti esantis ant bedugnės krašto. Kraupūs vaizdai iš Paryžiaus, įkaitų drama Malio viešbutyje, rusų naikintuvo numušimas, teroristų gaudynės Briuselyje, pabėgėlių srautai Vokietijoje. Skaudžių žinių iš pasaulio su kaupu. Tai išmuša mus iš įprastinių vėžių. Tuo labiau, kad ir artimiausioje aplinkoje, Lietuvoje, taip pat nestinga negatyvių įvykių.
Tai žudynės Kražiuose, tai nusikaltėlio, nugvelbusio iš policininkų automatą, gaudynės Vilniuje, tai politikų batalijos dėl privilegijų, tai nuogąstavimai dėl islamistų grasinimų esą net Lietuvai. Baisu televizorių įsijungti, laikraštį atsiversti – žinios viena už kitą blogesnės virste virsta ir atrodo pažeidžia net mūsų asmeninį gyvenimą. Tad nieko nuostabaus, kad vėl populiarumo viršūnėje Vangos pranašystės ir apie ateityje mus tykančius išbandymus karais ir kitomis negandomis.
Pastaruoju metu tiek esame dirglūs, kad atrodo, jog pilnatis mūsų padangėje jau niekada nebesibaigia. Štai vieni įsibaiminę dėl pabėgėlių grėsmės Lietuvai jau naktimis nebeužmiega sapnuodami košmarus, įsivaizduodami, kad jei jų neįsileistume, apsitvertume tvoromis, tai ir problemą išspręstume. Kiti galvas guldydami, kad nebuvo geresnio ministro kaip Saulius Skvernelis, parašus renka, kad jis neatsistatydintų. Treti rankas trina, kad Vytautui Landsbergiui Seimo komisija nesuteikė Laisvės premijos. Ir visi susipriešinę, suirzę, kiekvieni besijaučiantys esą teisiausi.
Šioje ašarų pakalnėje labiausiai atsiskleidė mūsų išrinktieji, kuriems dabar didžiausią stresą kelia ne globalinės problemos, o jų asmeninės. Ar bebūsiu išrinktas ateinančiais metais į Seimą – tik šis klausimas, kirbantis jų galvose, yra didžioji motyvacija atsigręžti į žmonių kasdienybės poreikius. Tiesa, atsigręžti tik naujais pažadais ir dar gebėjimu nugręžti pinigų iš valstybės biudžeto savo rinkimų apygardai. Ir tai pristatyti tik kaip savo nuopelną.
Akivaizdžių pavojų akivaizdoje aiškiai pasirodo kaip nekompetentingai ir neracionaliai elgiamasi su valstybės biudžetu. Tai nėra vienos kadencijos, vienos valdančiosios daugumos bėda. Jei taip būtų, tai galėtume sakyti, kad reikalai pasitvarkys kitus valdančiuosius išrinkus. Bet reikalai nesitvarko, nes mokesčių mokėtojų pinigai be sąžinės graužaties skirstomi ne efektyviai, o pagal principą savi marškiniai arčiau kūno.
Visiškai nesinorėtų taip negatyviai galvoti. Daug gerų permainų per pastaruosius dvidešimt penkerius metus yra įvykę Lietuvoje. To tik aklas negalėtų matyti ir tik pikčiausias šalies priešas užginčyti. Tačiau šiurpuliukai krečia klausantis „Aro“ vado apie modernių priemonių stygių, baimė kyla, kai policijos vado pavaduotojas interviu televizijos laidoje kalba apie apgailėtiną policijos finansavimą, apmaudu nebesitveri vis girdėdamas apie neskaidrius milijoninės vertės karinės technikos pirkimus. Sveikatos apsauga rypuoja, švietimas protestuoja, savivaldybės stena neišgalinčios šaligatvių patiesinti. Viskas esą dėl lėšų stygiaus. Žodžiu, kur pirštu dursi, ten skylėta. O juk kiek Europos Sąjungos paramos esame gavę, o juk kiek optimizavę – mokyklų, medicinos punktų uždarę, policijos nuovadų panaikinę, ligoninių sujungę, ogi mokesčių iš savos šalies žmonių, nors jų vis mažėja, vis tiek ne mažiau, o priešingai – daugiau surenkama.
Tai kur tie valstybės prioritetai, kuriais galėtume pasikliauti? Kuri sritis taip sutvarkyta, kad galėtume pasakyti, o čia tai jau tviska, blizga?..
Nebėra pagrindo puoselėti viltis, kad postsovietinė valdančiųjų karta gali padaryti esminių, o ne populistinių permainų. Kaip bebūtų ironiška, telieka viltis Vangos pranašyste, kad į pasaulį ateis vadinamieji šviesos vaikai, apdovanoti išmintimi, kad vestų žmoniją į šviesesnę būtį. O šviesos vaikų jau turime ir tarp savų – pastebėkime juos. Apie tokius gargždiškius šviesulius rašome ir šiame „Bangos“ numeryje. Kelių gimnazistų unikalūs siekiai jau net įamžinti šiemet išleistame ir praėjusią savaitę Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje pristatytame autobiografiniame žinyne „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“.
