Jaunosios mokslininkės tyrimas – geriausias šalyje
Vienos geriausių šalyje disertacijos autorę, jaunąją mokslininkę I. Žigeu apdovanojo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja bei Neringos muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Indrė Žigeu praėjusiais metais sužibėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuojamame disertacijos konkurse. Jos Klaipėdos universitete apgintas mokslinis darbas „Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI–XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste“ pripažintas geriausia disertacija socialinių ir humanitarinių mokslų srityje.
Nuo istorikės iki archeologės
– Kaip prasidėjo Jūsų kelias mokslo pasaulyje? Nuo kokių ir kodėl studijų pradėjote? Kuo jos įtraukė?
– Klaipėdos universitete keturis semestrus mokiausi istoriko amato. Po dvejų studijų metų pagal programą buvo galima pasirinkti archeologijos specializaciją, tačiau to padaryti neskubėjau. Buvau tik grįžusi iš Erasmus studijų Greifsvaldo universitete Vokietijoje, kur praleidau vieną semestrą, studijuodama istoriją. Prasidėjus mokslo metams vis dar lankiau istorijos paskaitas. Tuo metu vyresni kolegos mane pasikvietė padirbėti archeologiniuose kasinėjimuose. Anksčiau šioje srityje buvau dirbusi, sutikau prisijungti. Po savaitės jau stovėjau prie Istorijos katedros vedėjo durų su prašymu perrašyti mane į archeologų grupę. Kiek atsimenu, tai buvo išties labai rimtas asmeninis sprendimas. Pajutau, jog pasielgiau labai teisingai. Archeologijoje man ypač patiko darbas su radiniais. Pradėjau tyrinėti stiklinius artefaktus, šiuos tyrimus tęsiau magistro studijų metu, taip pat ir studijuodama doktorantūroje.
– Ką galėtumėte pasakyti jaunam žmogui, kuris mano, kad archeologija nuobodus mokslas?
– Archeologo darbas yra puikus pasirinkimas tiems žmonėms, kurie moka džiaugtis smulkmenomis ir nemėgsta rutinos. Man šioje srityje labiausiai patinka darbo dinamika. Archeologijoje yra metas, kai vykdai archeologinius tyrimus arba juose dalyvauji, tyrinėji archeologinius sluoksnius, dirbi su kastuvu, mentele, šluotele ir kitais archeologų naudojamais įrankiais. Taip pat yra metas, kai tvarkai radinius, juos klijuoji, analizuoji, tyrinėji. Pavargęs nuo lauko darbų archeologas gali pailsėti prie rašomojo stalo, prie kurio gimsta archeologijos medžiagos interpretacija – tekstai, per juos plačiajai visuomenei galima paaiškinti praeityje vykusius procesus. Žinoma, kai kuriems tai gali atrodyti iš tiesų nuobodu ar netgi fiziškai sunku. Gal todėl archeologų ir nėra tiek daug?
Dėmesys kaitos analizei
– Neturėjote minčių studijuoti užsienyje?
– Baigusi mokyklą negalvojau studijuoti užsienyje, tačiau studijų metais neatsisakiau galimybės išvykti pagal Erasmus programą į kitą šalį. Pasirinkau kelionę į Vokietiją, šalį, kurioje nuo vaikystės svajojau gyventi. O ir mano tyrimų tematika bei kalbiniai įgūdžiai iš dalies lėmė tokį pasirinkimą. Nors Vokietijoje ir turėjau galimybių likti, tęsti aukštesnės pakopos studijas, visgi nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Ir gimtinėje buvo nemažai veiklos, nenorėjau praleisti gerų progų. Nors labai palaikau ir gerbiu tuos studentus, kurie nusprendžia studijuoti užsienyje, tačiau esu įsitikinusi, jog gerą išsilavinimą galima gauti ir Lietuvoje. Viskas priklauso tik nuo paties studento ambicijų, poreikių ir pozicijos.
– Bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius įgijote studijuodama ir rengdama mokslinius darbus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Kokius instituto privalumus išskirtumėte? Kuo gali didžiuotis Klaipėdos mokslininkų bendruomenė?
– Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas ne be priežasties yra vertinamas labai aukštais balais humanitarinių mokslų srityje visos Lietuvos mastu. Šio instituto mokslininkų tyrimų rezultatai gerai žinomi ir užsienyje. Čia dirba išties talentingi, reiklūs ir ambicingi tyrėjai, ne vienas jų yra įvertintas ir nacionalinėmis premijomis. Būtent mokslininkai čia ir yra didžiausia vertybė.
Kitas didelis privalumas ir išskirtinumas – tai specifinė tyrimų tematika. Didžiausias mokslininkų dėmesys yra teikiamas visuomenių ir kultūrų kaitos analizei Baltijos jūros regione tiek priešistorės, tiek ir istoriniais laikais. Patrauklios ir visų pakopų studijų programos. Čia dirbantys archeologai nemažai dėmesio skiria vėlyviesiems viduramžiams ir naujiesiems laikams – tai nėra klasikinės archeologijos sritys.
Tyrė stiklo dirbinių kultūrą
– Praėjusiais metais pelnėte geriausios disertacijos apdovanojimą už apgintą darbą „Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI–XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste“. Pasidalinkite pagrindinėmis įžvalgomis.
– Pirmiausia reiktų paminėti, jog stiklo dirbiniai nebuvo kasdienis klaipėdiečių atributas. Tai buvo daugiau prabangos prekė. Stiklinių dirbinių Klaipėda pati negamino. Stiklo pagausėjimas XVII a. antrojoje pusėje sutampa su prekybos pačioje Klaipėdoje pagyvėjimu. Taurės, taurelės, stiklinės, stiklinaitės, įvairių formų buteliai, dubenėliai, netgi papuošalai, vaistiniai buteliukai ir indeliai, medžiagų distiliavimo įranga, langų stiklas būdavo atgabenami iš įvairių Vakarų pasaulio vietų. Didžiausią įtaką stiklo kultūros plėtrai Klaipėdoje XVI–XVII a. darė Šiaurės Vokietijos ir Nyderlandų miestai, o XVIII–XIX a. Klaipėdą stiklu aprūpindavo Šiaurės Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Skandinavijos šalių miestai. Intensyvesnis bendravimas su užsienio svečiais nešė ne tik ekonominę naudą pačiam miestui, bet kartu kūrėsi nauji socialiniai sluoksniai, kuriems buvo reikalingos ir atitinkamos priemonės savo padėčiai pagrįsti. O stikliniai dirbiniai tam puikiai tiko. Klaipėdos archeologiniuose sluoksniuose rasti, prabangą spindintys stikliniai artefaktai mums rodo, jog svarbus buvo ne tik vartojamas produktas, bet ir pats procesas. Klaipėdos miestiečiai buvo išsilavinę žmonės, žinojo, iš kokios taurės kokį gėrimą reikia gerti, ir mažai šiuo atžvilgiu nusileido Vakarų Europai. Tą patį galime pasakyti kalbėdami ir apie miestiečių sveikatą – mieste veikė ne viena vaistinė. Analizuojant stiklinius artefaktus, pavyko nustatyti tai, jog XVII a. Klaipėdoje veikė ir alchemiko-vaistininko laboratorija. Trumpai tariant šis tyrimas yra apie Klaipėdoje XVI–XIX a. gyvenusius žmones, jų įpročius, kontaktus, prekybą, stalo kultūrą, sveikatą, žaidimus, jų viešąsias ir privačias erdves, buitį.
Planuose – mokslo monografija
– Kaip vyko tyrimo procesas?
– Reikėjo susipažinti su pačiu tyrimo šaltiniu – Klaipėdoje, tiksliau Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, saugoma archeologinio stiklo kolekcija. Teko peržiūrėti visas tyrimų ataskaitas, kuriose užfiksuotas bent vienas stiklo artefaktas. Pasidariusi pirminę duomenų bazę turėjau apžiūrėti ir pačius radinius, juos išsimatuoti, apsirašyti, nustatyti vertingiausius bruožus, suskirstyti juos pagal paskirtį ir formas. Šių dirbinių interpretacijai ieškojau ir istorinių duomenų, kitų šaltinių, teko perskaityti nemažai mokslinės literatūros įvairiomis kalbomis.
– Kokie ateities planai mokslo srityje? Galbūt jau turite ir kitų mokslinių darbų idėjų, kuriuos norite įgyvendinti?
– Manau, jog posakis „kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų“ gali geriausiai apibūdinti dabartinę situaciją. Rengiant disertaciją atsirado ir naujų minčių, naujų temų, perspektyvų, tačiau artimiausias svarbus žingsnis – parengti mokslo monografiją disertacijos pagrindu. Tai padariusi ketinu ir toliau tyrinėti stiklo tematiką, remiantis archeologiniais šaltiniais labiau gilintis į stalo kultūros, medicinos istorijos, architektūros istorijos procesus, naujųjų laikų problematiką. Labai norėčiau rasti daugiau laiko ir povandeninei archeologijai, kurią buvau atradusi dar studijų metais.
Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
