Jei keisimės, ištversime
Turime pripažinti, kad COVID-19 mus visus apvyniojo apie pirštą: skaudžiai apsirikome neįvertinę priešininko galios. Neretai nusišypsau, kai prie kokios nors informacijos socialiniuose tinkluose įkeliama asociatyvi nuotrauka su prierašu, kad iliustruojama tam, kad būtų atkreiptas skaitančiųjų dėmesys. Fotografijos visada daro vienokį ar kitokį įspūdį. Savo nuotrauką šioje skiltyje irgi pakeičiau dėl tos pačios priežasties. Fotografuota praėjusią žavią vasarą vienoje Vilniaus lauko kavinėje prieš asmeninę šventę, kai apie jokius karantinus nesapnavome nė juodžiausiame sapne.
Šiandien iš archyvo ištraukta nuotrauka byloja, kad pirmadienį sušvelninus karantiną ketinu palaikyti mūsų vietines lauko kavines. Manau, kad smulkiajam verslui dabar kiekvienas mūsų nupirktas kavos puodelis yra reali parama pamažu atsistoti ant kojų. Kvapnios kavos puodeliui pasikviesiu mūsų laikraščio autorę, kurios įžvalgas mėgstate skaityti trečiadienio skaitytojų puslapyje. Net svaigu pagalvojus, kad galėsim susitikti realiai ir aptarti ateities rašinių temas.
Tačiau šiukštu: neatsipalaiduokime, kad karantinas švelninamas. Turėkime sveiko proto, juk koronavirusas nešvelnėja ir grėsmė mūsų visų sveikatai tebėra reali. Atšilo, tad ir vėl būriuojamės, atidarė prekybos centrus ir vėl virtinėmis į juos traukiame vinių ar kibirėlio dažų pirkti. Lyg be to neapsieitume. Kitą savaitgalį – Motinos diena, vėl spurdėsime: esą reikia trūks plyš važiuoti. Kaipgi mamos neapkabinsi? Tikrai jos nusipelniusios mūsų meilės. O šiuo metu ir sveikatos apsaugos. Tad likime savo namuose. Apkabinkime mamas gražiomis mintimis, saugokime jas, mūsų brangiausias.
Karantino metu daug kalbama apie netikėtai sulėtėjusį gyvenimo tempą, pomėgių atgaivinimus, naujus atradimus, galimybę stabtelėti ir bent jau langą atvėrus pasiklausyti paukščių čiulbesio. Žodžiu, įvertinti gyvenimo grožį.
Net Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos nariai tiek opozicija, tiek valdantieji nuotoliniu būdu vykstančiuose posėdžiuose susikalba geriau nei kai būdavo susirinkę Savivaldybės salėje. Tad nėra to blogo, kurs neišeitų į gera. Pabuvę vienas nuo kito atskirai kai kurie tuščiai rėkaujantieji, matyt, pailsėjo nuo savo pačių dantų griežimo. Beveik stebuklu galima įvardinti, kad kritinėje visai šaliai situacijoje vietos politikai sumažino malimą liežuviais. Gal net visi iki vieno atsilieps į pasiūlymą balandžio mėnesį atsisakyti degalų, kanceliarinių prekių ir kt. reglamentuotų darbui su rinkėjais išlaidų kompensavimo?
Tikimasi, kad po koronaviruso būsime jau kitokie. Labiau vienas kitą matantys, atjaučiantys, nebesidraskantys dėl pinigų, egzotiškų kelionių ir madingų drapanų. Ar tikrai?… Ar gebėsime pasikeisti lyg burtų lazdelei mostelėjus, kai dabar į viešumą vienas po kito kyla bjaurūs mūsų savanaudiškumo ir net nužmogėjimo faktai. Net „Grigeo“ skandalas nublėsta, kai išryškėja Klaipėdos hospiso paslaptys. Gailiausia man tų ligotų, senyvo amžiaus žmonių, dėl kurių sveikatos ir savijautos iš tiesų niekam galvos neskauda. Tačiau paliegusi senatvė tampa išmoninga priedanga „stumdyti babkes“. Štai ir Priekulėje, pasirodo, visiems po nosim veikė nelegali prieglaudėlė…
Kalbama, kad koronavirusas – ir ekonomikos pamoka. Esą daugiau kursime, o mažiau vartosime. Kad būsime palankesni vietiniams verslams, o ne dievinsime pasaulines korporacijas jas laikydami pramonės efektyvinimo, optimizavimo ir technologijų viršūnėmis. Atgaivinsime Lietuvoje iki šiol podukros vietoje buvusius tradicinius verslus, tikslingai steigsime naujas pramonės įmones, kad kritiškoje situacijoje nebereiktų vienkartinių kaukių skraidinti iš Kinijos. Pastaruosius dešimtmečius ekonomikos ekspertai nuolat žarstė patarimus, kad per brangu mažoje vietos rinkoje išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą, naudoti kokybišką žaliavą ir t. t. Tad uždarėme savąsias gamyklas, atleidome kvalifikuotus amatininkus ir sėkmingai panirome į verslą „perku pigiai – parduodu brangiai“. Na ir ką? Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klestėjome „furomis“ veždami, lėktuvais skraidindami visokį niekalą, brukdami jį akcijų lentynose. Bet kai išmušė kritinė valanda, žiūrim, kad ko reikia, to ir neturim. Nebeturime gamybos, įrengimų, kvalifikuotų darbininkų. Tapo akivaizdu, kad nuvertinome Lietuvos mokslininkus, nepakankamai skyrėme dėmesio moksliniams tyrinėjimams ir atradimams.
Turime pripažinti, kad COVID-19 virusas mus visus apvyniojo apie pirštą: skaudžiai apsirikome neįvertinę priešininko galios. To nesuvokė iš pradžių nei galingų valstybių vadovai, o tuo labiau eiliniai. Gi atsainiai aušinome burnas: eis ir praeis ta korona! O ji ėmė ir iškrėtė mums piktą pokštą: nepraėjo, užsuko pažiūrėti, kaip Lietuvėlė atlaikys.
Nenuginčijama, kad šį pavasarį visiškai naują ir šiurpų išbandymą patiria ir mūsų šalis, ir mūsų karta, ir kiekvienam žmogui tai įsirašys į sąmonę. Šioje dramatiškoje situacijoje kaip niekada prireikė savivokos, susitvardymo, pareigingumo naujoms taisyklėms ir pagarbos vienas kitam. Dar prireiks ir kritinio mąstymo, kad karantino atšaukimas nebus naujo rožinio gyvenimo pradžia, kad tikrai niekas nestos į buvusias vėžes. Visas valstybės subsidijas, nukeltus mokesčius, paskolas ir kt. reikės atidirbti. Kai kurie verslai bus žlugę, kai kurie gelbėdamiesi jau sumažino ir dar mažins darbo vietų skaičių. Bedarbystės kreivė jau kyla viršun, tad poreikis įvairioms paramoms, pašalpoms ženkliai augs, o tuo metu surenkamų mokesčių į valstybės biudžetą, savaime aišku, jau mažėja ir mažės. Galim trypti kojomis, galim keikti valdžią nuo ryto iki vakaro, bet nuo to niekas nepasikeis, nes koronaviruso sukelta ekonominė ir politinė sumaištis bei jau dabar akivaizdūs finansiniai praradimai yra ne tik mūsų šalies problema. Visos Europos šalys skolinasi, krenta į balą, iš kurios nė viena valstybė neišbris sausa. Mums būdinga niekinti savo Tėvynę ir baksnoti, esą kaip yra geriau kitur. Ar dar neišblaškė tų iliuzijų pulkais grįžę emigrantai? Anot Maironio eilučių, kokia jiems tapo Lietuva brangi! Ar neišblaškė iliuzijų Didžiosios Britanijos, Italijos, Ispanijos, JAV ir kitų didingų šalių klaidos? Išsiblaškykime iliuzijas ir dėl kokios Švedijos ar Estijos. Tiesiog šios šalys viešai niekada nedergia savo sprendimų ir savo klaidų pandemijos metu taip pat neafišuos. Jie neužsiima saviplaka – jie strateguoja, kaip gyventi pasikeitusiomis sąlygomis. Ir veikia. O mes virkaujam.
Kuo anksčiau susivoksime, kad gerovės Lietuvos įtvirtinimas artimiausiu metu taip ir liks tik Prezidento vizija, tuo mūsų savijauta bus tvirtesnė. Juodos duonos užteks, o sviesto laikinai nebekabinsime šaukštais (čia metafora – jei kas nesupratote).
Kalbama, kad per koronaviruso pandemiją nukrito žmonių kaukės. Kažin. Koks mūsų tikrasis veidas, pasirodys tik po karantino, kai prasidės tikrasis išbandymas, ko esame verti, kai reikės gyventi kitomis sąlygomis. Mažinti savo komforto ribas, poreikius, ambicijas, keisti profesinius įgūdžius. Štai tada ir pasirodysime visu gražumu.
