Kaimynas

Humoreska

Po rūpesčių pilnos dienos Antanas grįžo namo. Neskubėdamas pakilo laiptais iki savo buto ir jau siekė durų rankenos, kai šios netikėtai atsivėrė ir tarpduryje pasirodė nepažįstamas besišypsantis vyriškis.

– Prašome, užeikite, nepasididžiuokite, – mandagiai jis pakvietė Antaną, pasitraukdamas į šoną ir ranka mostelėdamas koridoriaus pusėn.

„Apsirikau aukštu“, – sumetė Antanas, bet žvalgytis aplinkui buvo lyg ir nepatogu, tad sekundę padvejojęs jis priėmė kvietimą.

Atsiprašęs, kad eis pirmas, šeimininkas paklausė:

– Ar jūs nieko prieš, jeigu pakviesiu virtuvėn, mano žmona išvykusi, tad svetainėje šiokia tokia betvarkė. Ruošiuosi ir aš į kelionę, – teisinosi jis, kai Antanas vos neparvirto, užkliuvęs už pilno sportinio krepšio, gulinčio koridoriuje, prie durų.

– Puikiai jus suprantu, – nusišypsojo ir Antanas, truputį stebėdamasis, kad kaimyno virtuvė labai jau panaši į jo – ir virtuvinis komplektas toks pat, ir sienos ta pačia spalva dažytos.

– Jums kavos ar arbatos? – paklausė naujasis pažįstamas, pasodinęs Antaną už stalo. – Atleiskite, neprisistačiau – Saulius, – ištiesė jis ranką svečiui.

– Kavos, – paspaudė ją vis dar sutrikęs Antanas ir pastebėjęs, kad šeimininkas, matomai žmonos išlepintas, sunkiai orientuojasi virtuvėje, patarė šiam: – Mes tai kavą laikome toje spintelėje.

– Jūs mane stebinate, – pagyrė jį kaimynas, nurodytoje vietoje radęs kavos pakelį.

Įsidrąsinęs Antanas parodė, kur, jo spėjimu, turėtų būti cukrus ir puodukai. Vaišintojui beliko tik aikčioti iš nuostabos.

– Ar seniai čia įsikūrėte, kažkaip anksčiau jūsų nepastebėdavau? – lyg ir teisinasi Antanas.

– Prieš porą valandų.

– Ir kaip jums čia, ar patinka?

– Labai, nesigailiu pasirinkęs šitą vietelę.

Užpylęs kavos, Saulius nusprendė, kad susipažinimo proga reikėtų išgerti po taurelę ir ko nors stipresnio:

– Jūs palaukite, kol aš sulakstysiu parduotuvėn.

– Tiek manimi pasitikite? – nustebo Antanas. – O jeigu kas nors vertingo dings?

– Nebėra ką čia saugoti.

– Tikrai taip, – nesulaukęs grįžtančio „kaimyno“, dingusio su visu krepšiu, suprato Antanas.

Algimantas VAŠKYS