Kaimyno nepasirinksi
Anksčiau ar vėliau ateina suvokimas, koks trumpas žmogaus gyvenimas – pykčiui nėra laiko. Taigi turėtume skubėti šiame pasaulyje kurti gėrį, grožį, padėti vienas kitam, džiaugtis likimo dovanotomis laimingomis valandėlėmis ir tuo džiaugsmu dalintis su kitais. Bet kur tau…
Redakcijoje susikaupė pluoštas skundų apie kaimynų nesantaiką, priešiškumą vienų kitiems. Įvairios pykčio ir keršto formos, tarp jų ir tyčiojimasis.
„Banga“ sulaukė vieno kaimo gyventojų ranka rašyto laiško. Jame parašus suraitę trys vienos šeimos nariai ir dar kažkoks jų giminaitis skundėsi, jog neva kaimynystėje be leidimo, nesuderinus su žemės sklypų savininkais, nelegaliai iškastas tvenkinys – karjeras. Ši teritorija netvarkoma, nešienaujama, skęsta piktžolėse. Redakcija neteikia aplinkos tvarkymo paslaugų, bet susidomėjimą sukėlė, kad šalia gyvenantys žmonės negali tarpusavyje susitarti. Netgi teisininkai siūlo tartis gražiuoju, be teismo. Apsilankyti reikėjo, nes skunde buvo užsiminta apie pavojų: tvenkinys telkšo vidury kaimo, o čia užklysta vaikai.
Taigi susitarėme su aplinkosaugininkais, viešosios tvarkos specialistais, kad šie padės ištirti skundą. Tačiau tądien jie negalėjo ir teko aiškintis vieniems. Atvykus į sodybą, šeimininkė išsižiojo. „Jokio skundo nerašėme“, – dievagojosi. Tai iš kur parašas? Garbaus amžiaus gyventoja sukluso. „Gavot laišką? Betgi tą pačią dieną, kai pasakė kaimynui, jis švariai nupjovė. Viskas tvarkoje“, – patikino. Beliko apsisukti ir riedėti atgal. Iš oficialių asmenų teko išgirsti, kad tarp šių žmonių seniai kybo karo kirvis. Matyt, ir „Bangą“ ketino paversti savo kovos įnagiu.
Darbo netrūksta ne tik mums, bet ir kitoms tikrinančioms, kontroliuojančioms tarnyboms. Važiuoja, gaišta, leidžia mokesčių mokėtojų pinigus…
Gyvenvietėje žemės ūkio verslu besiverčianti šeima nebežino, kaip apsiginti nuo savo kaimynų skundų ir šmeižto. Važiuoja ir važiuoja į sodybą įvairūs tikrintojai, nors nieko neranda. Žinia, kiekvienas patikrinimas kelia stresą. Nuolatinis nerimas trukdo darbui, atsiliepia sveikatai. Negalėdami įveikti siundydami tikrintojus, šie gyventojai ant savo kieme tolokai nuo kaimynų augančių tujų užkabino užrašą: „Kaimynai, nemyžkit ant mūsų tujų“. Nei juokinga, nei pikta. Nuotrauką atsiuntusi skaitytoja pagalvojo, ar tik šių žmonių nevargina emociniai ar psichikos sutrikimai. Juk turi išsilavinimą ir kažkokias pareigas užima. Bet nereikėtų tapatinti išsilavinimo ir padorumo, žmogiškumo, nes tai – prigimtiniai dalykai.
Popiežius Pranciškus ne kartą yra kalbėjęs apie apkalbas kaip apie terorizmą, apie tai, kad liežuviu įmanoma nužudyti žmogų. Tačiau ir patys protingiausi žodžiai kerštingų, piktų žmonių nepaveikia.
Į redakciją užsukęs vyras išklojo savo bėdą. Viename kaime jis atgavęs žemės sklypą, neturi privažiavimo prie jo. Sena ir skaudi žemės savininkų bėda, kurių tiek pridirbo žemėtvarkininkai. Žmogus nusiminęs – reikės į teismą kreiptis. Kaimynystėje žemę nuomojanti veterinarijos gydytoja užkirto privažiavimą. Anksčiau išvažinėtu keliuku sukdavo, bet nuomininkė atėmė šią galimybę, prie pat jo pastačiusi galingą vandens statinę ir prie jos už trumpučio pavadėlio pririšusi savo piendavę. Kitos karvės ganosi palaidos, o ši žvelgdama gailiomis akimis tarsi klausia, kodėl jos šeimininkė – veterinarė kankina? Kokio kaimyniškumo galima tikėtis, jeigu specialistė net savo gyvulio nesigaili.
Ketindama rašyti žurnalisto pastabas, netikėtai viename leidinyje perskaičiau: „Geri kaimynai gali ne tik tapti gerais draugais, bet ir sumažinti širdies smūgio tikimybę.“ Betgi kaimyno nepasirinksi…
