Kaip mes nepalūžome
Prieš kurį laiką teko dalyvauti vienos biudžetinės įstaigos įkūrimo jubiliejiniame renginyje. Įstaigos vadovas savo kalboje ne kartą pakiliu tonu klausė, ar penkiolika įstaigos gyvavimo metų yra daug, ar mažai? Tokia netrumpos kalbos banalybė tuokart varė į įsiūtį, kad be reikalo eikvojamas susirinkusiųjų laikas. Iš tikrųjų negaliu atsistebėti, kaip pastaruoju metu pakiliai ir plačiai švenčiami visokių darinių, išlaikomų iš biudžeto, jubiliejai. Man atrodo, jog nėra joks pasiekimas, jei įstaiga dirba išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų pagal iš aukščiau deleguotas funkcijas.
Bet, kaip sakoma, nespjauk į vandenį, nes teks išgerti. Kai su savaitraščio „Vakarų Lietuva“ leidėjais suskaičiavome, jog mūsų bendram leidiniui jau dvidešimt metų, o spaustuvei „Vakarų spaustuvė“ jau dešimt, tai niekaip negalėjau nuvyti tos įkaltos minties apie daug ar mažai. Tačiau skirtingai nuo minėto pranešėjo turiu atsakymą, kad tiek metų išsilaikyti rinkoje bendromis pastangomis tai yra beveik unikalus atvejis Lietuvos spaudos istorijoje. Taigi, tos mūsų sukaktys tikrai yra solidžios. Tuo labiau, kad priminsiu, jei dar kam neaišku, kad tiek savaitraštis, tiek spaustuvė gyvuoja ne iš valstybės, ne iš ES biudžeto, o iš septynių redakcijų kooperuotų lėšų. Gyvuoja tik savo skaitytojų, reklamos užsakovų dėka.
Tokia vietos spaudos leidinių kooperacija, kokią sukūrė Šilutės rajono laikraštis „Pamarys“, Klaipėdos rajono „Banga“, Kretingos rajono „Pajūrio naujienos“, Skuodo rajono „Mūsų žodis“, Mažeikių rajono „Santarvė“, Plungės rajono „Plungė“, Telšių rajono „Telšių žinios“, Lietuvoje yra nepakartotas pavyzdys. Tiesa, per dvidešimt metų ir mes keitėmės – iš pradžių buvome keturiese, vienu metu penkiese, kol daugiau kaip dešimtmetį savaitraštį leidžiame net septynių redakcijų glaudžiomis pajėgomis. Būtent šių redakcijų iniciatyva 2006 m. Kretingoje pradėjo gausti ir laikraščių spaustuvė. Taip buvo įveikta vienos spaustuvės Klaipėdos krašte monopolija. Pikti liežuviai tuomet plakė, kad „Vakarų spaustuvė“ neturės klientų, kad bankrutuos. Tačiau pirmiausia bankrutavo pikti liežuviai, o mūsų spaustuvės turbinos tebesisuka iki šiol. Tiesa, galbūt ne tokiu pajėgumu, kokiu norėtume ir galėtume. Bet ne mes patys užprogramavome šią situaciją. Kai ekonominės krizės akivaizdoje spaudai buvo kirsta keturgubu PVM vėzdu, tai kai kurie laikraščiai spjovė į Lietuvos spaustuves ir susirado šalis, kuriose taikomas nulinis PVM tarifas. Kada valdžioje po kelerių metų buvo apsigraibyta, kad lazda perlenkta, ir spaudai maloningai iki 9 proc. sumažintas minėtasis tarifas, šaukštai jau buvo popiet. Išėję spausdintis į svečias šalis, kur spauda labiau tausojama, laikraščiai į Lietuvos spaustuves nebegrįžo. O ko jiems grįžti, jei ten pigiau. Na, ir kas laimėjo? Lietuvos biudžetas neteko pajamų, o mes – klientų. Taigi moralas aiškus – politikų ambicijoms tenkinti pakelti mokesčiai nuskurdino spaudos leidinius. Mums, „Vakarų Lietuvai“, ištverti buvo lengviau, nes buvome drauge.
Gali būti, kad naujieji iššūkiai, susiję su moderniomis technologijomis, pasikeitusiais skaitymo įgūdžiais, turės lemiamos įtakos tiek mūsų savaitraščiui, tiek spaustuvei. Tačiau priimant ir įveikiant šiuos iššūkius pasikliausime pasiteisinusia liaudies išmintimi: virbas lūžta, virbų šluota – ne.
Vilija BUTKUVIENĖ,
Vakarų Lietuvos vietos laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė
