Kaip siekti laimės nesijaučiant saugiam
Neretai žmonės prasitaria nesijaučiantys saugūs savo šalyje tiek fiziniu, tiek ekonominiu, tiek emociniu požiūriu. Darbo užmokesčiu esame tarp skurdžiausių Europos valstybių. Šiuo metu viešojoje erdvėje daug kalbų apie emigracijos mažinimą, tačiau apmaudu, kad valdžios žodžiai ir darbai nesutampa.
Gargždiškė Rūta (vardas pakeistas) prisipažino nerimaujanti dėl savo šeimos, dukros ateities. Šiuo metu abu su vyru dirba, bet iš atlyginimo gali tik egzistuoti. Betgi ir to, menkai apmokamo, darbo gali netekti. Šeima negali planuoti savo gyvenimo.
Egzistuoti nebenori
Keturiasdešimtmetė Rūta prisipažino, kad jos šeimą kankina nežinia dėl ateities. Įmonėje, kurioje vyras dirba 20 metų, sklinda šnekos, jog nebeliks darbo. „Kol vyras uždirbo apie 500 eurų, o aš – 360, galėjome tempti, – kalbėjo moteris. – Auginame vieną dukrelę, nes baiminomės, kad dviejų vaikų neišlaikytume – reikėtų prašyti valstybės pagalbos. O mes išdidūs – nenorime nemokamų kruopų ir miltų – norime patys užsidirbti.“
Jauna šeima gyvena Rūtos tėvų namuose – patys nebūtų įstengę įsigyti būstą, nors abu darbštūs, tvarkingi. Pašnekovė patikslino, kad ir dabar tenka labai skaičiuoti, taupyti pinigus. Šeima stengiasi – užsiaugina daržovių. „Kol buvo litai, žymiai lengviau gyvenome, – dėstė pašnekovė. – Dabar paltas man kainuoja 200 eurų, dukrelei – šimtą. O kokios brangios odontologų paslaugos – baisu užsukti į kabinetą. O juk norime nueiti į koncertą, kiną. Argi tai prabanga? Dalyvaujame visuose nemokamuose renginiuose mieste.“
Gargždiškė pasakojo, jog vyras teiraujasi darbo, bet išgirsta, kad alga – 400 eurų „į rankas“. Pasak Rūtos, dauguma jos aplinkos žmonių tiek uždirba. Ir netgi mažiau. „Antai paštininkė, dviračiu po miestą vežiodama spaudą ir laiškus, gauna 240 eurų, – apgailestavo ji. – Mano darbovietėje už minimalią algą dirbantis viengungis vyras į darbą kasdien atmina dviračiu. Per lietų būna permerktas, bet taupo. Tačiau vieną dieną nebeištvėrė – pratrūko, kad nebegali egzistuoti. Kiek nusivylusių, nelaimingų žmonių mūsų šalyje…“
Ponai ir skurdžiai
Rūta neslėpė, jog pasitaikius progai prie algos prisiduria dirbdama nelegaliai. Ji prisiminė, jog norėjusi vienoje įmonėje įsidarbinti valytoja, tačiau nepriėmė, nes gargždiškė nemoka anglų kalbos – retsykiais ten užsuka užsieniečių. Štai kokie reikalavimai valytojai, o didesnės algos nesiūlo.
„Ponai ir skurdžiai. Kokia neteisybė, – atsiduso pašnekovė. – Tai išgainiojo Lietuvą. Kaime liko ūkininkai ir pensininkai.“
Daug jos pažįstamų šeimų, draugų emigravo. Vienas draugas, padirbėjęs Airijoje, grįžęs Vėžaičiuose nusipirko namą. „Olandijoje suvirintoju dirbantis kitas draugas stebisi, kaip Lietuvoje gyvena žmonės, – dėstė pašnekovė. – Vyras nežada grįžti, nors dėl emigracijos iširo jo šeima.“
Gargždiškė neslėpė, jog taip pat kirba mintis apie emigraciją. Šį žingsnį stabdo tik seni pasiligoję tėvai. Rūta atsiduso: „Ką reikėtų daryti, jeigu vyras liktų be darbo? Jam būtų didžiulė trauma, nes bedarbiu nėra buvęs per visą savo gyvenimą. Guodžiu vyrą, kad svarbiausia – sveikata“, – sakė ji. Moteris pasakojo, kad nagingas, darbštus jos vyras – mechanizatorius. Jis norėtų įgyti elektriko kvalifikaciją, tačiau Darbo biržoje sužinojo, kad negali siųsti mokytis, nes šis turi tik pagrindinį išsilavinimą.
Rūta sakė nežiūrinti televizijos, neskaitanti spaudos – tausojanti nervus, nes gerų žinių nėra.
Mažinti pajamų atotrūkį
Šiuo metu viešojoje erdvėje daug kalbų apie emigracijos mažinimą, emigrantų grąžinimą į Lietuvą. Prezidentė lankosi pas grįžusiuosius į tėvynę ir kuriančiuosius verslą. Kas gali pasakyti, kaip siekti laimės Lietuvoje? Ar gali jaustis ekonomiškai užtikrinta šeima, jeigu uždirba minimalią ar tik truputį didesnę algą? Žmogui reikia orumo, motyvacijos ir pagalbos.
Finansų analitiko Gitano Nausėdos teigimu, emigraciją skatina pajamų atotrūkis tarp Vakarų šalių ir Lietuvos. „Brexitas“ skatina tautiečius skubėti pasinaudoti atviromis Didžiosios Britanijos sienomis. Sumažinti emigraciją reikia didelių pastangų. Pasak G. Nausėdos, reikia išlaikyti ryšį su emigravusiais tautiečiais, integruoti juos, kad būdami toli nuo tėvynės neprarastų ryšio su ja. Be to, būtina mažinti pajamų atotrūkį – spartinti minimalios, vidutinės algos, pensijų didėjimą. Valstybė turi skatinti investicijas ir kurti verslui palankią aplinką, kuri pritrauktų investuotojų, o šie vėliau patys kurtų darbo vietas ir mokėtų civilizuotą darbo užmokestį.
Politologai teigia, jog siekiant, kad mūsų valstybė taptų geresnė vieta gyventi, auginti vaikus, reikia tinkamos šeimos politikos. Juk Konstitucijoje nurodytas prioritetas: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.
