Karantino grimasos

Humoreska

Jeronimas, ką tik patvarkęs lėkštę manų košės, patogiai įsitaisė ant kėdės ir ėmėsi valyti tarpdančius. Laiko turėjo marias, todėl darė tai neskubėdamas, panaudodamas visas turimas priemones – siūlą, medinį dantų krapštuką, o tarpais net ir peilį. Peilį jis valdė nelabai virtuoziškai, tad kartas nuo karto tas, nuslydęs nuo danties, smigdavo į dantenas. Jeronimas buvo pakantus skausmui, net neaiktelėdavo, tik garsiai nusikeikdavo. Jis taip įsijautė, kad nepastebėjo, kaip virtuvėn sugrįžo žmona. Ta, norėdama paįvairinti karantino kasdienybę, tyliai prisėlino vyrui už nugaros, kokį pusvalandį stebėjo, kaip šis tvarkosi ir galų gale neapsikentusi stuktelėjo šiam per sulenktą kairės rankos alkūnę. Visiškai to nesitikėjęs, Jeronimas paleido iš rankos dantų protezą, anas, jau daugybę kartų klijuotas ir perklijuotas, pakilęs oran apsivertė keletą kartų, tėškėsi ant grindų plytelių ir subiro. Dantys ir visos savaitės meniu plačiai pasiskleidė. Jeronimas tik suvaitojo ir švepluodamas užsipuolė žmoną:

– Ar tu supranti, ką padarei? Čia gi rankų darbo protezas, senelio palikimas, kas man tokį bepagamins, – ir kritęs ant kelių, puolė rinkti.

– Man neaišku, ko tu čia tiek pergyveni? – stebisi žmona, padėdama rinkti dantis. – Ar nematai, kad jie visi sukirmiję, seniai laikas juos keisti.

– Ką tu, boba, supranti, kiek aš tau turiu kartoti, kad ąžuolas ne-kir-mi-ja.

– O kas čia? – nenori pasiduoti žmona, rodydama juodą dėmę viename dantyje. – Ar ne kirminas?

– Ar jau visai apžlibai, tai – plomba.

– Švininė ar sidabrinė?

– Iš kur pas mane tokie pinigai? Aišku, kad eglinė. Ir užteks mums čia pliurptis, nešk klijus, bandysim dar kartą sulipdyti.

– Ar kaip vakar? – nudžiugo žmona, traukdama iš prijuostės jau paruoštus klijus.

– Na, taip, mieloji mano, – šypsosi Jeronimas, – kaip vakar ir kaip užvakar, ko gi mums daugiau per tą karantiną beprisigalvoti.

Algimantas VAŠKYS