Kas priklauso nuo paties žmogaus?

Optimistas sakys, jog labai daug kas. Nuo paties žmogaus priklauso, kaip tu gyveni, su kuo gyveni, kur gyveni. Nuo paties priklauso, kokia tavo gyvenimo kokybė ir koks pasirinkimas. Pesimistui greičiausiai atrodys priešingai, jog beveik niekas nuo žmogaus nepriklauso: gyvenimą apriboja galimybės, aplinka, politiniai sprendimai (valdžia gali, valdžia duoda, valdžia atima) ir t. t. O realistas, atsidūręs tarp šių dviejų polių, mėgins išlaviruoti, pernelyg nesureikšmindamas nei vieno, nei kito. Jam svarbu pasikliauti savo jėgomis, bet ne menkiau svarbu žinoti ir pasinaudoti tuo, kas priklauso ir ateina iš visuomenės gerovės.

Gerovės valstybės, aišku, jau nebus, bet juodžiausiomis minutėmis pagalvoji, kad bent kokia ji išliktų. Taip neatsakingai elgdamiesi su savo kalba, užteršę ją svetimos abėcėlės raidėmis, išdarkę moterų pavardes, vardyną užkimšę idiotiškiausiais vardais, sprukdami į užsienį, tikimės būti labai modernūs ir vakarietiški. Žinoma, jaunimas nepritars, sakys, kad toks mąstymas tik senamadiška atgyvena. Bet reikia suvokti, jog ta atgyvena yra ne kas kita, o šimtametė tradicija, tautos paveldas ir stiprybė. Kas tada ta Lietuva? Vienas televizijos kanalas reklaminių pertraukėlių metu demonstruoja, kaip tautiniais rūbais puošiasi ukrainietės. Žiūrim, gražu. O mes savais taip nei mokėjom, nei mokam pasidžiaugti, tik per atskiras šventes ir tai kažkaip nedrąsiai. Mūsų tautos veidai daugiausia storalūpės gražuolės kaproninėm blakstienom. O kadangi socialiniai tinklai formuoja tokią nuomonę, tai taip ir atrodo.

Dar labai svarbu sėkmingai ištekėti. Aišku, ta sėkmė dažniausiai ir baigiasi vestuvėmis, kurios būtinai ne Lietuvoje ir būtinai labai ištaigingos. Paskui, kaip ir pasakose, turėtų būti „ilgai ir laimingai gyveno“. Bet gyvena labai neilgai ir dažniausiai nelaimingai. Tada skyrybos, vėl vestuvės ir taip keletą kartų. Toks plevėsiškas, be jokios atsakomybės požiūris skaldo šeimas ir stumia į emig­raciją ne mažiau kaip materialinis skurdas. Pavydu žiūrėti laidą „(Ne)emigrantai“, kai matome, kokie šaunūs, darbštūs žmonės jau Lietuvą myli tik iš tolo, kiti iš jų tiesiai rėžia – į skurdą niekada negrįšim. Žinoma, pasitaiko išimčių ir jos tikrai gražios, grįžta, kuria verslus, bet ar daug tokių. Prisimenu vieno sėkmingo jauno žmogaus mintį: „Jeigu visi išvykę sugrįžtų į Lietuvą, gyventume ne prasčiau kaip Šveicarijoje.“ Sunku tam nepritarti.

Galima gyventi oriai ir galima su prašančiai ištiesta ranka. Statistiniai duomenys rodo, jog Lietuvoje dirba didelė dalis pensininkų. Ir visiems aišku, kodėl. „Geriau kojas ištiesiu negu ranką“, – neretai priešinasi stumiamas į pensiją dar jėgų nestokojantis lietuvis. Svarbiausia nelaukti, kol kas duos, mėginti užsidirbti patiems, neprašyti ir nesitikėti valdžios malonių, o ieškoti išeities bet kokiame amžiuje. Galima dejuoti ir nieko nedaryti, bet galima ir kitaip. Galima gyventi apsivertus, apsišnerkštus ir galima tvarkingai, taip, kad ir pačiam malonu būtų, ir kitam galėtų akys pasidžiaugti.

Sakoma, jog ir bloga reklama vis tiek savo funkciją atlieka. Taip yra su šią vasarą skandalingai nuskambėjusiais Naisiais. Du festivaliai, susiskaldę meno atlikėjai, pareiškimai ir pasmerkimai žinomo politiko gimtinę nemenkai išgarsino. Smalsu ten pabuvoti, pasidairyti. Pagal geografinį aprašą Naisiai – tai paprasta gyvenvietė su šiek tiek daugiau kaip 400 gyventojų, ten neprekiaujama alkoholiu ir vyksta pagoniškos šventės. (Aišku, keista, nes netoli Meškuičių bažnyčia ir net Kryžių kalnas, bet tegul, juk tikėjimo laisvė). Kad Naisiuose supilti įspūdingi piliakalniai, pastatytos medinės dievų skulptūros, yra kelios vandens salelės su smėlio pliažais, vaikų žaidimų aikštelės, buvo žinoma. Labiausiai nustebino ne tai, o pati gyvenvietė. Namukai paprasti, mediniai ir mūrinukai, nenauji, bet šviečia idealia tvarka. Suremontuoti, apdažyti, jokių tvorų, atviri kiemai su vienodai lygiai nupjauta žole ir kukliais gėlynėliais. Už ūkinių pastatų tvarkingai surikiuota žemės ūkio technika, mėšlo krūvos apdengtos plėvele. Pagalvoji, kodėl kitur to nėra? Kodėl važiuoji per kaimo tipo gyvenvietę ir matai – purvynas nuo pat prieangio, traktorius numestas po langais, už tvarto pridrabstyta mėšlo, po kiemą laisvai kapstosi vištos ir vaikšto gyvuliai. Nežinau, kaip Naisių bendruomenei pavyksta tos tvarkos pasiekti. Gal baudomis, o gal premijomis, bet pravažiuojančiam keliautojui tai nėra svarbu. Svarbu, jog gražiai tvarkytis galima ir paprastame kaime, be didelių išteklių ir išlaidų.

Taigi daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Filosofai teigia, jog „žmonės blogai suvokia savo galimybes ir savo jėgas: pirmąsias jie pervertina, antrąsias sumenkina“.