Kasdienybė irgi įdomi
Vasarą, ar ji lietinga, ar saulėta, bet kokios naujienos visuomenėje priimamos vangiai – visgi atostogų sindromas šiltuoju metų periodu iš esmės keičia kasdieninius įpročius.
Kokia žinia galėtų skaitytojus ir žiūrovus prikaustyti prie laik-raščių, televizijos ekranų, portalų? Didelės avarijos, itin didelio masto aferos, o gal aukšto rango politikų, valdininkų atostogų nuotykiai? Betgi ne kiekviena vasara tokia sėkminga, kaip atsitiko anuomet, kai spauda šiltuosiuose kraštuose užspietė Algirdą Brazauską su ilgamete drauge Kristina. Tokios sėkmės žiniasklaidoje išskirtinės: kas jau kas, o meilės ryšiai skaitytojus tikrai domina. Turime ir mes keletą pikantiškų istorijų savo laikraščio archyvuose (tą žino ir patys tų dar dienos šviesą neišvydusių straipsnių herojai), bet kadangi vis dar nepritrūkstame kasdienių problemų apie netvarkytas gatves, įvairių švenčių rajone maratonus, vis dar tarp kaimynų nepasidalintas žemes ir t. t., tai bulvarines temas, kurios tikriausiai itin pakeltų ir mūsų laikraščio pardavimus, visgi atidedame į šalį. Tuo labiau, kad daugumos mūsų skaitytojų ir esame gerbiami būtent už neutralią poziciją. Kažkam galbūt tai labai nepatinka, kažkas dėl to nagus graužiasi. Dar pasigraužkit.
Man žymiai įdomesnės ir svaresnės temos apie realias žmonių problemas mūsų vis labiau biurokratėjančioje valstybėje. Viena tokių šią savaitę nuaidėjusi žiniasklaidoje – apie Šilutės rajone namą pasistačiusių Toleikių šeimą, kuri atsisakė vykdyti valdininkų reikalavimą ir antrąkart gauti visus leidimus: „Tegul griauna tą namą, po to bylinėsimės su valstybe.“ Šios istorijos fabula paprasta: Macikų kaime namu ir savo rankomis išpuoselėta aplinka šilutiškiai džiaugėsi tiktai ketverius metus, kol statybas palaiminusios valstybinės institucijos pastebėjo, kad sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – Macikų dvaro sodybos – teritorijoje. Paveldosaugininkai kreipėsi į teismą ir įrodė, kad naujakuriai privalo pateikti naujus statybų dokumentus ir gauti visus leidimus. Tik tuomet paaiškės, ar tas namas gali ten stovėti. Šilutiškiai nenusiteikę visko pradėti iš naujo. Juos išvargino daugiau kaip pusmetį trukę teismai ir nesaugumo jausmas, juo labiau kad jokios jų kaltės teismas neįžvelgė. Žmonės linkę viską palikti taip, kaip yra, – jeigu lieps, nugriaus namą, o tuomet valstybė jiems turės sumokėti milijoninę kompensaciją. Taigi, kol valstybės institucijos viena į kitą rodo pirštais, darbščių žmonių gyvenimas verčiasi aukštyn kojom. Kas atsakingas už tokią absurdišką situaciją – net po teismo verdikto neaišku. Panašią, nors dar ne tokią skaudžią istoriją apie vėžaitiškio bėdą dėl namo projekto esame aprašę ir „Bangoje“.
Kaip paprasta mūsų valstybėje – kai institucijos pačios pasiklysta įstatymų džiunglėse, kai nėra asmeninės valstybės tarnautojų atsakomybės, tai labai paprasta nuostolius dengti iš valstybės biudžeto. O jei tas neatsakingumas būtų siejamas su asmenine kišene?
Seimo narė Agnė Bilotaitė dar prieš porą metų atkreipė dėmesį į nepakankamai griežtai reguliuojamą valstybės tarnautojų asmeninę atsakomybę ir įregistravo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo bei kitų susijusių teisės aktų projektus. Pasak Seimo narės, valstybės institucijos bei teismai negali efektyviai išieškoti valstybės tarnautojų veiksmais padarytos žalos, nes esamas teisinis reguliavimas turi esminių spragų, leidžiančių valstybės tarnautojams likti nenubaustiems. Nors šiuo metu valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi galimybes išieškoti iš valstybės tarnautojo jo padarytą žalą, tokia teise dažniausiai nesinaudojama. O jei neįrodama, kad valstybės tarnautojas veikė tyčia, žalos atlyginimas valstybės tarnautojams ir pareigūnams dažniausiai yra apribojamas nuo 6 iki 9 valstybės tarnautojo atlyginimų, o išieškoti galima tik 20 proc. atlyginimo kiekvieną mėnesį. Bent jau mūsų rajone tokio atvejo nežinau, nors Savivaldybė teismuose kai kurias bylas yra pralaimėjusi, o ar įžvelgė savo kokio nors darbuotojo kaltę, ar ją susiejo su finansine atsakomybe jokie viešieji ryšiai tokios informacijos nėra pateikę.
Betgi grįžkime prie žemiškesnių temų. Kai kurias praėjusiame „Bangos“ numeryje išsakė rajono Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Karbauskas. Ir apie Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos rekonstrukcijos nesklandumus, ir apie vandens kainą kapinėse. Savivaldybės skiltyje pakalbėjo paprastai ir aiškiai, kas žmonėms tikrai įdomu, apie ką „Banga“ anksčiau ne kartą jau yra rašiusi. Smagu, kad žmonės viešai gauna atsakymus. Tokia praktika tikrai pasiteisina ir duoda atogrąžą.
Tiesa, šiame numeryje akylam „Bangos“ skaitytojui taip pat turime pikantišką istoriją apie Savivaldybės valdininko paieškas darbo vietoje. Nesėkmingai nuo pirmadienio jo ieškojęs interesantas penktadienį netekęs kantrybės kreipėsi į mūsų redakciją. Suvienijome viduryje baltos dienos nerandamo valdininko paieškos pajėgas – kaip mums sekėsi, verskite kitus mūsų laikraščio puslapius. Juk sakiau, kad ir kasdienybė gali būti įdomi.
