Katės be namų. Ginti ar… prijaukinti?
Benamės katės, gyvenančios šalia daugiabučių, daugeliui kelia pasipiktinimą ir yra nepageidaujamos. O tie, kurie jomis mėgina rūpintis, tampa kaimynų nesantaikos kaltininkais.
Iš tiesų rūpintis beglobiais gyvūnais – kilnu. Tik kartais pritrūksta ne tik geranoriškumo, bet ir informacijos, kaip tai daryti, kad nekiltų nei konfliktų, nei nereikalingų rūpesčių. Beje, japonų išmintis tikina, jei žmogus kada nors stipriai spyrė katei koja, anksčiau ar vėliau didelių rūpesčių dėl sąnarių skausmo ar chroniškų sąnarių ligų tikrai neišvengs.
Beglobiais tampama
Tiesa ta, kad būtent dėl žmonių neatsakingumo ir abejingumo katės priverstos gyventi gatvėse. Tiesa, šiandien jų žymiai mažėja dėl gyvūnų gerove besirūpinančių organizacijų. Vis dėlto dar yra benamių kačių, kurios priverstos glaustis šalia daugiabučių, sandėliukų ar nenaudojamų katilinių. Ten dažniausiai joms ir paliekamas maistas, kurio likučiai voliojasi čia pat ir teršia aplinką. Gyventojai baiminasi dėl kačių išmatų, platinamų ligų ir palikuonių, kurių sparčiai daugėja. Taip nebūtų, jei gyventojai žinotų, kad yra reglamentuota tvarka, kaip reikėtų rūpintis tokiomis rainėmis. Pirmiausia dėl benamių kačių priežiūros reikėtų kreiptis į savo savivaldybės institucijas. Tokias kates reikia ne tik maitinti, bet sterilizuoti ir pažymėti (įprastai yra nežymiai pakirpta viena ausis). Taip pat, jei namo gyventojai nutaria murklėmis rūpintis nuolat, joms reikalingi atitinkami nameliai, kuriuose jos galėtų glaustis šaltuoju metų periodu. Kačių nameliams vietą ir leidimą taip pat išduoda savivaldybės. Sterilizacija vykdoma atitinkamų organizacijų nemokamai. Įprastai – vasario–kovo mėnesiais arba liepos–rugpjūčio mėn., kai išauga pavasarinė kačiukų vada. O ir šeriamos tokios katės, namo gyventojų sutarimu, kasdien tuo pačiu laiku, kad nebūtų teršiama aplinka ir būtų išlaikomos įprastos higienos normos.
Žmonėms – ne priešai
Vis dar vyksta diskusijos, ką gyvūnų mylėtojai renkasi dažniau – kates ar šunis. Akivaizdu, kad šiandien yra nemažai ne tik gyvūnų mylėtojų, bet ir tokių, kurie po vienu stogu su „gyvuliais“ negyventų už jokius pinigus. Toks šių žmonių pasirinkimas ir teisė. Kita vertus, teisę gyventi oriai šiandien jau turi gyvūnų teises ginančių organizacijų dėka ir mažieji mūsų augintiniai. Jie tikrai nenusipelno būti skriaudžiami, kankinami ar niekinami. Ne veltui sakoma, kad dėl netinkamo augintinio elgesio kalti yra ne kiti, tik jų šeimininkai. Katės – socialūs ir protingi gyvūnai. Tiesa, šalia daugiabučių įprastai įsikuria ne benamės, o sulaukėjusios katės, kurios nėra pripratusios prie žmonių, nes yra gimusios gatvėje. Tokioms katėms dažnai beveik neįmanoma rasti namų, nes jomis rūpintis yra sudėtinga. Užtat po sterilizacijos gyventi šalia daugiabučių, laikantis numatytos tvarkos, yra naudinga ir katėms, ir gyventojams. Juk daugelyje daugiabučių namų sandėliukų veisiasi graužikai, kuriuos medžioja būtent laukinės katės. Ten, kur šios katės gyvena, nebūna žiurkių, šmirinėjančių ne tik namų rūsiuose, bet ir po balkonais šalia laiptinių. O ką jau kalbėti apie smulkius graužikus – peles.
Tvarkingi įnamiai
Jei nenorite, kad laukinės katės terštų aplinką, šmirinėtų bet kur, geriausia išeitis – ne kovoti su jomis, o pasitelkus principą „pagauk – sterilizuok – paleisk“, talkinant gyvūnų globos organizacijų atstovams, įkurdinti atitinkamoje vietoje ir tinkamai prižiūrėti. Verta žinoti tai, kad sterilizuotos katės ir kastruoti katinai įprastai beveik neturi (arba netenka visiškai) tam tikrų elgsenos problemų, pvz., katinams būdingo teritorijos ženklinimo šlapimu ar įkyraus kačių kniaukimo per rują. Be to, gamtoje katės įprastai šlapinasi ir tuštinasi toliau nuo savo gyvenamosios vietos, kad nepriviliotų prie savo jauniklių plėšrūnų. Tai – prigimtinis jų instinktas. Mat jų šlapimas labai koncentruotas ir aštraus kvapo. Būtent dėl saugumo jos nesituština ten, kur ėda, miega, žaidžia ar augina mažylius. Taigi, daugelio kačių nemylėtojų priekaištai, kad jos teršia aplinką ar, įsitaisiusios ant automobilių kapotų šlapinasi, tik parodo, kad jos neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir yra priverstos elgtis taip, kad išgyventų gatvėse. Beje, maistas yra patikimiausia galimybė kurti ryšį su benamėmis katėmis. Tikėtina, tik tada, kai jos pasijus pakankamai saugios, pradės ėsti jas globojančių žmonių akivaizdoje, taps socialios ir, gyvendamos nuolat jiems įrengtoje vietoje šalia žmonių, nekels didesnių rūpesčių.
Vilma SRĖBALIŪTĖ
