Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas: karo kontekste neduokime dingsties propagandai
Minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos penkiasdešimtmetį su Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučiu KĖVALU kalbamės apie šių dienų iššūkius, su kuriais susiduria tikintieji. Taip pat apie karo kontekste vykstančią ir propagandinę kovą, kurioje krikščioniška tradicija ir vertybės bandomi susieti su Putino režimu.
Laikome ir krikščionybės egzaminą
– Jūsų Ekscelencija su nerimu stebime karą Ukrainoje, pagal galimybes stengiamės padėti besiginančiai šaliai ir jos kenčiantiems žmonėms. Matome, kad kartu su invazija vykdoma ir propagandinė kova. Turbūt nenuostabu, kad į ją įsijungė ir Maskvos patriarchas Kirilas, nes Rusijoje Maskvos patriarchatas yra tapęs valdžią aptarnaujančia institucija. Patriarcho pasisakymas, neva vyksta kova tarp krikščioniškoms vertybėms atstovaujančios Rusijos ir homoseksualumo propagandos iš Vakarų, buvo pasigautas ir Lietuvoje. Beje, jau ir anksčiau buvo bandymų tuos, kurie nepritaria progesyvistinei ideologijai, sieti su prorusiškumu. Neva štai Jūs kalbate taip pat, kaip ir Kremliaus ruporai. Kaip susiklostė tokia situacija ir kaip joje orientuotis tikintiesiems?
– Supaprastinimas, kad Vakarai yra tik homoseksualų paradai, yra visiškai neadekvačiai pakomentuota, kas yra Vakarų civilizacija. Rusijoje yra simbiozė tarp politinės ir bažnytinės valdžios. Vakaruose mes jau esame tą simbiozę pabandę, bet ji neveikia, ji yra pavojinga. Valdžių persipynimas neduoda gerų rezultatų niekam. Nežinau, ar patriarcho Kirilo pasisakymas yra noras įsiteikti politinei valdžiai ir pateisinti karą Ukrainoje, ar tai tikėjimas, kad visi Vakarai yra tokie. Vakarai yra margaspalvė, daugiasluoksnė visuomenė: ir sekuliari, ir krikščioniška, kurioje visi bando sugyventi. Toks pasakymas, kad Vakarai yra tik homoseksualų paradai, yra labai panašus į islamo pasaulio komentarus, kad vakariečiai yra tik krikščionys, kryžiuočiai, kurie nori visiems primesti savo tikėjimą.
Manau, kad mes šiuo metu laikome ir krikščionybės egzaminą: kokiu būdu mes turime būti pasaulyje? Kokiu būdu spręsti šių dienų klausimus?
Mes turime žiūrėti į Kristaus pavyzdį ir žiūrėti, kokiu būdu jis perkeitė visuomenę. Kristus ėjo ne iš jėgos ar galios pozicijų, bet iš tiesos ir autoriteto. Kristus kalbėjo taip, kad žmogus pats turi apsispręsti priimti tiesą, ir jei jis jos nepriima, nebuvo galios ar politikos vėzdo, kuris priverčia tai daryti. Nuolankumu, ir dar daugiau – kryžiumi ir kančia – Viešpats norėjo perteikti tą mokymą, kuris gelbsti pasaulį.
Kristaus perteiktos tiesos būdas rodo, kad ne tik tiesa turi būti kilni, bet ir būdas, kuriuo tą tiesą perteikiu, taip pat turi atitikti tos tiesos turinį.
Lietuvoje irgi supaprastintai argumentuojama, kad štai visi, kurie krikščionišką tiesą skelbia, yra kone Kremliaus ruporai.
Tai tada elgiamasi taip pat, kaip patriarchas Kirilas. Jis supaprastina Vakarus, mes supaprastiname krikščioniškas tiesas iki savo asmeninių įsivaizdavimų ir interpretacijų. Ir jei kažkas jų neatitinka, tai tada įžvelgiama Kremliaus įtaka. Toks supaprastinimas neskleidžia tiesos ir nepadeda nei mūsų krikščioniškam tikėjimui, nei demokratinei laikysenai, kurią taip svarbu išlaikyti šiuo laiku, kai ir savo visuomenėse turime išlaikyti egzaminą.
Skilimas – nuodas vienybei
– Ne tik Rusijoje, bet ir pas mus stebimas politikų noras gauti Bažnyčios palankumą. Mes matome, kaip prieš rinkimus kai kurie politikai pradeda lankytis pamaldose, atlaiduose ir taip pozicionuojasi kaip krikščioniškos bendruomenės nariai ir jos atstovai. Tačiau išrinkti tampa „teologijos žinovais“ ir kai balsuoja ne pagal krikščioniškas nuostatas, ima aiškinti, kad jos pasenusios, kad Bažnyčia kišasi, kur jai nepriklauso. Pavyzdžiui, pernai pasirašyta Šiluvos deklaracija tapo būtent tokių aktyviais katalikais besipozicionuojančių politikų kritikos taikiniu.
Ar tokia situacija nėra pavojinga tiek pačiai Bažnyčiai, nes ji nėra apsaugota nuo pasauliečių intrigų, kita vertus, ir visuomenei, nes jau sunku suprasti, kurie politikai tikrai atstovauja bažnyčios vertybėms, o kurie tik ja naudojasi savo politiniais tikslais?
– Viena vertus, tai gana natūralu. Kiekvienas politikas nori atstovauti visuomenei, būti jos balsu. Kaip ir viskas būtų gerai. Susitikimai su politikais, pasikeitimas nuomonėmis. Tačiau jei tokie susitikimai yra priemonė saviems tikslams, tai yra nemoralus elgesys, paprasčiausia apgaulė. Nes žmonės tikisi būti atstovaujami Seime, todėl politikai turi labai sekti, ką žada, kad tai ir įgyvendintų.
Tikrai jaučiame, kad esame kartais naudojami ir dėl to šiek tiek liūdna, bet nenorime sustabdyti dialogo tarp politikų ir Bažnyčios. Juk Bažnyčios žmonės yra irgi visuomenės dalis. Ir politikams irgi gerai išgirsti, ką ta visuomenė mąsto.
Kad Šiluvos deklaracija sukėlė tam tikrą diskusiją, yra gerai. Mes turime permąstyti, ar tikrai tuo tikime, gyvename ir norime, kad tai būtų mūsų visuomenėje įtvirtinta. Ar vis dėlto turiu kitą nuomonę ir noriu pakoreguoti tai, kas yra Vakarų civilizacijos „kietasis diskas“. Ilgus šimtmečius tai buvo suprantamos kaip nekvestionuojamos tiesos. Jos mus buria, jos mus saugo, jos mus lipdo kaip bendruomenę. Išpažindami vieną pasaulėžiūrą visi tampame savi. Šeimos jausmas ateina.
Jei turime kitą agendą, pradedamas žaisti galios žaidimas. Ir čia yra pavojus patekti į eksperimentą, kuris gali būti žalingas visuomenei. Tą dabar ir matome. Visuomenė pradeda skilti. Tai yra nuodas vienybei.
Vienybė šiandien yra nacionalinio saugumo klausimas. Visa, kas šiuo metu griauna vienybę, stato mus į pavojų prarasti valstybingumą. Šio karo akivaizdoje visi klausimai, kurie bet kokiu būdu potencialiai galėtų suskaidyti visuomenę, turi būti atidedami.
– Šiandien daugelis žmonių pastebi, jaučia ir mato, kad gyvename tarsi epochų sandūroje, lūžio taške. Žmonės susipriešinę, praradę vertybinius orientyrus, trūksta lyderių, kurie vienytų žmones. Natūraliai kai kurie žmonės gręžiasi į Bažnyčią kaip jau yra buvę istorijoje. Prisiminkime vyskupą Motiejų Valančių ir jo Blaivybės sąjūdį arba garsiąją Jono Pauliaus II kalbą „Nebijokite“. Tie žmonės padarė didžiulį poveikį. Ir turbūt vėl ateina tas laikas, kai Bažnyčia privalo pasisakyti tam tikrais klausimais.
– Taip, mes jaučiame, kad ateina laikai, kai turime prabilti. Bet mums labai gera ir simpatiška, kai žmonės, krikščionys, imasi lyderystės. Šiluvos deklaracija gimė iš bendruomenės troškimo. Ir nežinau, kur Viešpaties dvasia veda su Sinodu, bet atrodo, kad lyderystės mintis kyla iš bendruomenių. Ir kai kalba vyskupas ar kunigas, jis yra ir bendruomenės balsas. Man žavu, kad mes, kaip krikščionys, taip pat einame į naują sampratą, kas yra krikščioniška lyderystė: mes buriamės, diskutuojame.
Bažnyčia yra Viešpaties kviečiama būti ta, kuri veda. Ne veltui vadina kunigus ganytojais. Jie turi tą pareigą dėl savo pašaukimo. Ir dėl to kaip Bažnyčia suorganizuota. Lyderiai turi būti. Ir tai yra iššūkis lyderiams atitikti šio laiko lūkestį, bet nepadaryti klaidų. Nes mes visi esame riboti. Todėl įsiklausyti, kalbėtis, prieiti sutarimo – tai, ką šiuo metu bando daryti popiežiaus pakviestas Sinodas, yra galbūt nauja lyderystės Bažnyčioje forma, kuri kyla drauge ir iš žmonių, ir kuri yra atpažintas Dievos dvasios kalbėjimas.
Manau, kad gyvename labai įdomiu laiku.
Visą interviu skaitykite www.gargzdai.lt
Regina STANKUVIENĖ
