Keliauninkas
Humoreska
Sugalvojo Petras pėstute nužygiuoti į Vilnių ir išsireikalauti nurėžtos pensijos dalies. Susirinko visas kaimas į jo išleistuves. Toks įvykis neliko nepastebėtas ir valdžioje. Atvyko rajono meras su draugeliais, sporto komiteto atstovas. Tas įteikė Petrui lakuotų batų porą. Meras rėžė ugningą kalbą:
– Štai Jums pavyzdys – pilietis nedejuoja, o imasi kilnios misijos, vargu ar jis nueis, bet ko vertas jo ryžtas, palinkėkime jam sėkmės garsinant Lietuvą.
Baigęs kalbą, jis užkabino misionieriui ąžuolo vainiką, vietinės „olia-lia“ įteikė gėlių. Nuaidėjo plojimai ir pridvėsęs „valio“ .
– „Turi dar jėgų mūsų pensininkai“, – mintyse pasidžiaugė meras.
Valdžia išvažiavo, prasidėjo festivalis. Susirinkusieji vaišinosi suneštiniais, šlovino drąsuolį ir kiekvienas atsisveikinimo proga tik ir taikėsi su juo išgerti taurelę. Vaišių įkarštyje kažkam šovė mintis, kad Petrelis ir jiems gali parnešti pensijas – tiek čia tos naštos. Pensininkai bruko keliauninkui raštelius su savo vardais ir jiems priklausančia suma – kam penki eurai, kam vienuolika. Kuklesni vietoje sumos parašė „iš anksto dėkoju“. Po poros valandų, stipriai apspangęs Petras pareiškė išeinąs tikslo link. Visi sugiedojo tautišką giesmę, kaimo renginių organizatorius abipus tako, vedančio Vilniaus pusėn, uždegė žvakeles. Domarkienė pabučiavo Petrą ir įspraudė šiam rankon kelionės talismaną – kryželį.
Netoli Petras tenuėjo, už kokių dviejų šimtų metrų sutiko pirmąją kliūtį – kelią pastojo jo paties troba. Tiesiu taikymu įvarė į miegamąjį, aukštielninkas krito lovon ir atsijungė. Taip ir pramiegojo dvi paras.
Prabudo nuo skausmo plyštančia galva, nesusigaudo kur esąs, o dar tas kryželis rankose. Kiek pagulėjęs, pradėjo prisiminti savo adresu girdėtas liaupses, giesmes ir žvakių šviesas. „Nejaugi“? – nusmelkė baisi nuojauta. Sunkiai pakėlė galvą, o Viešpatie! – kojų gale vainikas, gėlių pribarstyta, šalia lakiniai batai. Neatmerkdamas akių įsiklausė – aplinkui mirtina tyla. „Negi aš jau krematoriume“? Porą kartų patraukė nosimi – dujų kvapo nesijautė. „Gal šiandien sekmadienis ir jie nedirba?“. Bet ar aš privalau jų laukti, ilgai gulint atsiras pragulos. Mintis vijo mintį, kol pagaliau suprato esąs pagiringas. „Už kokius pinigus aš gėriau“? – Petras išvertė kišenes, o ten – vieni vekseliai! Antanui skolingas penkis eurus, Domarkui – devynis… Išpylė šaltas prakaitas. Dar daugiau painiavos įnešė rašteliai su prierašais „iš anksto dėkoju“. „Kur aš įsivėliau, nejaugi banką įkūriau? Po velnių, čia gi viskas paprasčiau – tikriausiai girtas prisižadėjau išvagoti bulves, tai jie man iš anksto ir dėkoja“.
Petras buvo žodžio žmogus. Kad ir siaubingai jausdamasis, pasikinkė kumelę, į ratus įsimetė vagotuvą, iš slėptuvės pasiėmė reikalingą grąžinti pinigų sumą ir pajudėjo iš kiemo. Kai vežimas dardėjo pro pirmą trobą, kitame kaimo gale jau žinojo, kad Petras Vilniuje „pramušė“ pensijas ir grįžo su dideliais pinigais. Centrinėje aikštėje jį pasitiko minia. Tokio paslaptingo Petro dar niekas nebuvo matęs. Neatsakinėjo į klausimus, nepasakojo apie kelionę, tylėdamas atsiskaitė su visais skolintojais ir pasuko į Vasiliauskienės bulvių lauką. Ten jį, vagojantį bulves, nufotografavo ir nuotrauką patalpino internete. Po nuotrauka buvo trumpa informacija, kad vyriausybė anksčiau laiko pradeda grąžinti nurėžtas pensijas. Kompensacija vykdoma dviem būdais – išmokama grynaisiais arba atsiskaitoma paslaugų forma, pavyzdžiui, išvagojamos bulvės. Norintiems sužinoti daugiau – spausti www.pensijugrazinimas.jpt.
Algimantas VAŠKYS
