Kelionės – tarsi naujų pojūčių gelmė
Maciuitiškė regėjo pusę Europos
Ne veltui sakoma, kad keliavimas yra geriausia investicija į save. Įspūdžiai, neregėti valgiai ar net kuriozinės situacijos nūdienoje sugrąžina jėgas dirbti, mokytis ir regėti pasaulį kitomis spalvomis. Apie kelionių naudą kalbamės su buvusia „Vaivorykštės“ abituriente, dabar mados dizainą Italijoje studijuojančia Urte Ilginyte.
Aplankė pusę Europos
– Kada pradėjai keliauti? Kiek vietovių jau pamatei?
– Tai vyko nuo pat mažų dienų. Pirmą kartą man buvo keli mėnesiai, skridome lėktuvu. Tai nebuvo riba mano tėvams. Atrodo, jog vykome į Karibus.
Turiu namuose žemėlapį, kuriame segu adatėles, o telefone yra programėlė „Been“, kur žymiu aplankytas vietas. Jos duomenimis, esu apkeliavusi apie 50 proc. Europos ir 20 proc. pasaulio.
– Kurią šalį labiausiai įsimylėjai? Kodėl?
– Neseniai buvau Maltoje, tad galiu teigti, jog ši šalis labiau skirta pažintinėms veikloms jaunesnio amžiaus žmonėms. Ten yra vien uolos, tačiau pailsėti netrukdo. Sostinė Valeta man padarė didelį įspūdį – visur žvelgdama žavėjausi architektūra, gynybine siena ir kt. Norėčiau vėl ten sugrįžti, nes yra labai daug veiklos.
Absoliučia favorite tampa Kuba, nes ten visi gyvena latino ritmu, tai mėgavausi mėlynu vandeniu. Mauricijuje buvau beveik mėnesį per mokslo metus. Tai vieta, idealiai tinkanti mokytis plaukti banglente ir užsiimti kitomis vandens sporto šakomis. Nors salelė nedidelė, tačiau po kurio laiko nesinorėjo iš ten važiuoti.
Svarbus balansas
– Kokį keisčiausią arba galbūt įdomiausią maistą teko ragauti?
– Įspūdingas patiekalas, kurį ragavau Mauricijuje, – krokodiliena. Tuo metu dar valgiau mėsą, todėl neatsisakiau, jog pagamintų specifinį mėsainį. Skonis labai panašus į vištieną. Žinoma, tokio maisto ir kaina atitinkama, tačiau verta bent kartą gyvenime pabandyti.
Vienas iš netradicinių vaisių – dorianas. Jis gana stipriai smirda svogūnais, todėl kai kuriose šalyse yra uždrausta jį neštis į taksi ar lėktuvus. Valgiau džiovintą dorianą, jį parvežė tėtis iš Indijos. Skonis keistas, tačiau po kurio laiko jaučiasi lengvas saldumas.
– Kaip pamėgai egzotiką?
– Ko gero, tai įvyko, kai su šeima pradėjome lankytis egzotiškesnėse vietovėse, pavyzdžiui, Zanzibare. Tai nepaliesta turistų salelė. Kai bendravau su vietiniais žmonėmis, žavėjausi jų mąstymu. Jie yra daug laimingesni nei lietuviai, nors sunkiau gyvena.
Neįsipareigoti daiktams
– Ką patartum keliauti norinčiam jaunam žmogui?
– Svarbiausia numatyti kriterijus, ar norisi daugiau pailsėti, ar pamatyti. Vėliau – išlaidų riba. Taip pat aktuali tinkama kompanija. Vėliau planuojamas maršrutas, dienų skaičius. Mes su šeima neužsisakome kelionės 3 savaitėms vienoje vietoje. Dažniausiai kelioms dienoms, o vėliau traukiame tolyn. Pirmaisiais kartais siūlau vykti agentūrų pagalba, nes galima kiek sutaupyti. Tuomet bus mažiau rizikos ir įtampos. Žinoma, svarbi ir užsienio kalba.
– Kaip pasiimti tinkamą daiktų kiekį?
– Kai keliaudavau pradžioje, čiupdavau didelį lagaminą drabužių. Daugumos nė nepanaudodavau. Vėliau suvokiau, o kam man to reikia? Geriau pasiimti patogius rūbus: kelerius šortus, marškinėlius ir kt. Viskas priklauso nuo šalies. Nereikia kasdien būti madistei, juk kitų tai nė nedomina. Nesiūlau būti įsipareigojusiam daiktams, nes jie slegia. Norint keliauti jie tampa našta. Juk ir vietoje norisi nusipirkti lauktuvių, todėl dabar skrendu su puspilniu lagaminu.
– Ką kelionės tau suteikia?
– Iš jų gaunu pasitikėjimo savimi. Kai išvažiuoji į kitą terpę, esi tarsi naujas. Būdamas komforto zonoje esi įpratęs, jog žmonės tave mato pagal susikurtą paveikslą. Kai išvyksti, suvoki, jog gali atsiskleisti. Jos suteikia ir naujų pojūčių. Juk nebūčiau ir įvairių valgių paragavusi. Pradėjau matyti specifinius tautų bruožus, kuo jie panašūs ir kuo skiriasi. Pavyzdžiui, nėra keista, kai Ispanijoje su tavimi sveikinasi nepažįstamas, nes visi yra tarsi bičiuliai, draugai.
Manau, kad kelionės ir suformavo mane kaip asmenybę. Mokykloje nemoko, kaip būti laimingam, pasiekti tikslus. Kiti klausia, kiek aš galiu keliauti, tai tiesiog atsakau, kad šitaip aš gyvenu.
Išsipildė svajonė
– Ko išvykus labiau norisi – pailsėti ar susipažinti su vietove?
– Tai priklauso nuo to, ką neseniai veikiau. Šiemet daug nekeliavau, nes buvau abiturientė, tad intensyviai mokiausi ir ruošiausi studijoms. Todėl važiavome pailsėti į Ispaniją. Italijoje ir Prancūzijoje lankėmės dėl studijų. Labiausiai mėgstu balansą, kai yra ir poilsio, ir pažintinės veiklos. Visada po kelionės grįžtu kaip į naują pradžią, nes jaučiuosi labai pailsėjusi. Juk tuomet ir kalnus galime nuversti.
– Net ir studijuoji kitoje šalyje – Italijoje. Kodėl ją pasirinkai?
– Tai – madų šalis. Prieš 3 metus jau pradėjau galvoti apie ateitį. Sykį mamos draugė Vilniuje fotosesijos metu pastebėjo, kad esu labai fotogeniška, todėl patarė, kad turėčiau studijuoti madą. Ji siūlė rinktis universitetą Italijoje. Pradėjau ruoštis likus tik 1 metams. Papildomai mokiausi 6 mėnesius Klaipėdoje, sukūriau savo pieštų darbų portfelį. Atvykus į universitetą atstovai, peržiūrėję darbus, pasakė, kad jei aš nestudijuosiu pas juos, jie patys mane pasiims. Su tėvais likome apstulbę. Jei ne mama, nebūčiau visko suspėjusi. Neįsivaizdavau, kad man pavyks, nes ten duotos 5–6 vietos Europai, todėl iš viso per visą pasaulį gaunasi tik apie 20. Tai buvo pati didžiausia mano svajonė. Džiugu, kad pavyko pasiekti tikslą, ir tikiu, jog ryžtu pasieksiu, ko labiausiai trokštu.
Kalbėjosi Robertas MACIUS
Asmeninio albumo nuotr.
