Kur sukti ūkininkui
Sakoma, jog viščiukus skaičiuoja rudenį. Mūsų šalies pieno gamintojams gali nebelikti ką tvartuose skaičiuoti: metus melždami karves nuostolingai, jas pusvelčiui parduos perdirbėjams.
Europos pieno rinkos stebėtojai, atlikę analizę, paskelbė išvadas: per 20 metų blogiausia padėtis susidarė Baltijos šalyse. Išskirtinai bloga situacija Lietuvos pieno rinkoje. Čia pigiausiai Europoje superkamas žaliavinis pienas, mažiausios tiesioginės išmokos, o dar nuostoliai dėl Rusijos embargo. Pasinaudoję europine parama, sukūrę pažangius pieno ūkius, tikėję agroverslo ateitimi, žmonės traukiasi iš ūkinės veiklos.
Daug jėgų ir lėšų investavę į savo pieno ūkius rajono ūkininkai nebežino, ko griebtis.
„Mes turime valgyti, bet mums trūksta apyvartinių lėšų“, – skundėsi smulkioji ūkininkė iš Šalpėnų.
„Pastaraisiais metais mūsų fermoje melžiamų karvių skaičius vienodas – nei didėja, nei mažėja, – sakė vidutinio ūkio šeimininkai. – Kvailina kaimo žmogų perdirbėjai – ne tik už pieną grašius moka. Už pieninės veislės bulių, augintą dvejus metus, sumokėjo 600 eurų. Supirkėjai net skelbimuose meluoja, siūlydami didesnę supirkimo kainą nei iš tiesų moka.“
Pieno supirkimo kaina trečdaliu mažesnė nei prieš metus, o pieno ir jo produktų kaina prekybos centruose – vos ne kaip Vokietijoje.
„Kokie mes, ūkininkai, turtingi, tikriausiai galvoja miestiečiai, prekybos centre už litrą „atpigusio“ pieno, kurio riebumas 2,5 proc., mokėdami 81 euro centą, o už neatpigusio – 1,01 Eur. „Už natūralaus pieno litrą, kurio riebumas 3,4 proc., aš gaunu 16 euro centų“, – ironizavo smulkioji ūkininkė iš Veiviržėnų seniūnijos. Tai kiek kainuoja stiklinė pieno ūkininkui? Pirkėjui? O kiek uždirba perdirbėjas? Prekybininkas?
Atokiuose rajono seniūnijų kaimuose, kur nėra darbo, žmonės sukūrė ūkius, kad išgyventų, išmaitintų savo šeimas – nereikėtų prašyti socialinės pašalpos. Dar taip neseniai šalies valdžios vyrai ir moterys deklaravo: už šeimos ūkių, kaimo gyvybingumo pagrindo, stiprinimą. Tiesa, nebuvo įvardinta, kas gi tie šeimos ūkiai: 5 melžiamos karvės ar 125? Dabar perdirbėjai tyčiojasi iš smulkiųjų ūkininkų: girdi, tai dėl jų žemos supirkimo kainos, nes tenka važiuoti iš jų surinkti pieną. Jiems mat brangu išlaikyti pieno punktus. Kaimiečiams keista, kad du supirkėjai važiuoja į tą patį kaimą. Bet jiems apsimoka už grašius pirkti kokybišką smulkiųjų ūkininkų pieną.
Ir gali tik padūsauti, kad ūkininko likimas ne tik nuo darbštumo, proto, pastangų, gamtos sąlygų priklauso. Žemės ūkio politika irgi daug ką lemia. Jeigu nuspręsta, kad pasaulinėje pieno rinkoje jo perviršis, tai kam skatinti gamybą? Argi ne dėl to nacionalinė parama mokama ne šiuo metu nuostolingai dirbantiems pieno ūkių savininkams, o prieš 7–8 metus pardavusiems pieną. It musę kandę liko ūkininkai, vėliau padidinę bandas, pasistatę naujus tvartus. Nacionalinė parama – karves melžusiems prieš kelerius metus.
Antradienį Gargžduose lankęsis žemės ūkio viceministras Saulius Cironka prasitarė, jog po metų jo nebebus – kėdę užims kitas. Žinoma, jis įsitvirtins šiltoje vietelėje. Ūkininkas negali kaip varlė šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Užgrūdinti kaimo žmonės nesiblaško. Netgi aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni ūkininkauja. Jauni žmonės neina karvių melžti. Jie emigruoja. Pagarba mūsų senoliams, nepaleidžiantiems iš rankos milžtuvės. Bet, turiu pasakyti, kad šią savaitę viceministras patarė senjorams „orientuotis į mėsinę gyvulininkystę“.
Lietuvos pieno gamintojams Europos Komisija skyrė tik 12,63 mln. Eur paramos, nors buvo prašyta 32 mln. Tai vienkartinė injekcija ūkininkams atkurti apyvartines lėšas, sumokėti skolas. O kaip atkurti supirkimo kainas? Ar šalies valdžia stengsis išgelbėti pieno sektorių?
