Laikas keičia veiklą, bet ne žmones
Vakar sukako dvidešimt penkeri metai bendrovei „Aisė“. Tai viena iš pirmųjų bendrovių, sėkmingai tebeveikiančių Gargžduose. Tikrai žinojau, kad ši bendrovės sukakties diena ateis. O kai ateis, tarsi bus kažkas nepaprasto. Galiu sakyti, kad nusivyliau, nes nieko išskirtinio nevyksta. Nors, antra vertus, suprantu tų 25 metų stebuklą. Kiek visko padaryta, sukurta, sugriauta ir vėl atkurta, kad kitaip to negaliu pavadinti.
Sakysite, kad kiekvienas žmogus taip gyvena, kiekviena įmonė diegia inovacijas, stato, plečiasi ir optimizuoja, perka ir parduoda, moko ir mokosi… Bet ar ne stebuklas galėti visa tai daryti? Klystant, ieškant, kenčiant, abejojant galėti ir tai daryti. Statyti kabelinės televizijos tinklą Gargžduose. Arba pirmiesiems atkurtoje Lietuvos Respublikoje atgaivinti prekybą išsimokėtinai. Šiandien tai įprasta ir europietiškai kasdieniška, bet prieš ketvirtį amžiaus tai buvo iššūkiai, kuriuos man norisi lyginti su Vokietijų susivienijimu.
Laikas keičia veiklą, bet nekeičia žmonių. Greitėjantis tempas, sėkmės supratimo kitimas, veiklos virtualizavimas, koncentravimas paprastina žmonių dalykinį bendravimą. Jis netenka asmeniškumo, betarpiškumo, šilumos. Tai man nepatinka. Materialiai geriau gyvendami, tveriame tvoras apie savo nuosavybę. Didysis kapitalas ieško saugumo ir augimo bazės. Apsitverdamas jis savo pavyzdžiu skatina apsitverti kiekvieną asmeninio abejingumo, materialinės naudos paieškos siena. Pasiduodame, nes neturime įgimto imuniteto, neatpažįstame užmestų pinklių. Taip silpnėja kaimyniškumas, tarpusavio bendravimas, skursta dvasia. Atspėkite, kas greičiausiai neteks savo apsitverto pasaulėlio ir kam šis atiteks? „Nieko asmeniško – tik verslas“, – pasakys tūlas banko vadybininkas. Vadovas jį pagirs…
Šiandien, Gargžduose pasikeitus parduotuvės J. Janonio g. 20 iškabai, gargždiškiai suokalbiškai klausia: „Bankrutuojat?“ Nebankrutuojam. Bet gyvenimo realijos objektyviai kinta. Mes realybės nepakeisime, tad privalome keistis patys. Įmonė tęsia savo veiklą ir tęs, bet gal kiek kuklesnėmis sąlygomis, kitokiomis formomis. Buitine technika, kompiuteriais prekiausime dar dvidešimt penkerius metus. Kaip mums seksis, priklausys ir nuo mūsų pirkėjų.
Prisimenu, kaip artėjant du tūkstantiesiems metams kažkaip pasidaviau trijų nulių magijai. Lyg darželinukas laukiau Kalėdų Senelio su neįprastom dovanom. Sulaukiau… Ir nors stebuklų niekas neatnešė, tas pakilus laukimo jausmo prisiminimas tebegyvena many. Ta Viltis, kuri gal ir be pagrindo aplankė tada, rodos, niekur toli ir neišėjo. Ji vis čia pat sukinėjasi įgaudama kaskart kitokį pavidalą: draugo, kolegos, kaimyno, gydytojos. Tai pasiverčia reiškiniu ar ženklu. Kad tik spėčiau visus juos pastebėti ir padėkoti.
Vytautas ČELEDINAS
