Lemputė
Humoreska
Ruošiantis vakarieniauti, perdegė elektros lemputė. Apolinarija atitraukė užuolaidas, žemiau esančios gatvės ruožas ties virtuve irgi skendėjo tamsoje. Celestinas vakarykščiai buvo skambinęs į komunalinį ūkį ir pranešęs, jog Vilniaus gatvėje, prieš jo langus, nuo senų laikų stovi apšvietimo stulpas su trečia para į tamsą nereaguojančia lempa. Šiandien, per pietus, buvo atvažiavę meistrai, bet jiems nesisekė suprasti, kuri lempa perdegusi, kadangi mero potvarkiu nė viena iš jų dienos metu nešviečia. Situaciją apsunkino ir tai, kad beveik kiekvienas stulpas žvelgė į kažkieno langus. Celestinas iš po užuolaidos stebėjo, kaip anie nesusigaudo paprastoje situacijoje, tad neapsikentęs vėl paskambino į centrinę komunalinio būstinę:
– Man rodosi, kad jūsiškiai nevisai informuoti, kur mano langai.
– Žegnokis, jeigu tau rodosi, – patarė iš ten, bet taip grasinamai, jog Celestino širdis kulnuose atsidūrė.
– Kas čia nukrito? – sukluso šalia stovėjusi Apolinarija.
– Numetė ragelį parazitai, – nusikeikė Celestinas.
– Svaido kur papuola. Jiems nusispjaut.
– Ar ant stulpo? – vis dar negalėjo atsitokėti Celestinas. – Tai, žinoma, kam jis reikalingas be lempos.
– O tiek metų stovi, – atsiduso Apolinarija, – vietoje to, kad šviestų, saulę užstoja.
– Todėl ir tamsu…
Celestinas atidarė šaldytuvą:
– Gal nevalgykime?
– Tai, žinoma, kokia čia vakarienė tamsoje, nematysi, kiek suvalgai, ir persivalgysi, – iš tamsos pritarė Apolonija. – Ir skrandžių neištampysime, ir pinigėlio pasitaupysime.
– Ir už juos nusipirksime ekonomišką, elektrą taupančią lemputę, – pritarė Celestinas.
– O kokia lemputė labiausiai taupo elektrą?
– Ta, kuri nedega.
– Bet juk mes tokią turime, – rankomis suplojo Apolinarija, – ką tik prisiminiau.
– Nejuokauji? Kur ji?
– Palubėje virš mūsų kabo.
Algimantas VAŠKYS
