„Lietaus vaikai“ užuovėją surado Doviluose

(Iš dešinės) mokyklos direktorius Arūnas Grimalis, mokinukų tėveliai Aušra ir Viktoras, Jūratė, specialioji pedagogė metodininkė Svaja Venckienė ir pradinukų mokytoja Aušra Triušytė – tai komanda, kuri daro viską, kad autizmo sindromą turintys vaikai kuo labiau įsilietų į mokyklos bendruomenės gyvenimą ir kartu augtų bei tobulėtų jų įgūdžiai.

Nors autizmas egzistavo visais laikais, visuomenė iki šiol kreivai žiūri į šį vystymosi sutrikimą turinčius žmones. „Lietaus vaikų“ arba autizmo spektro sutrikimą (ASS) turinčių vaikų tėvai lyg šapelio griebiasi bent mažiausios galimybės padėti savo atžalai, nes valstybė, anot jų, nesuteikia beveik jokios pagalbos, išskyrus neįgalumo pašalpą. Dovilų pagrindinę mokyklą, kurioje užuovėją rado net 10 autistiškų vaikų, būtų galima pavadinti ir visu Nojaus laivu. Čia atvyksta jau net klaipėdiečiai.

Autistiškų vaikų daugėja

Skelbiama, jog per metus mūsų šalyje nustatoma daugiau kaip 300 naujų ASS atvejų. Autizmas – tai įvairiapusis vystymosi sutrikimas socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio srityse. Autizmo bruožų turintys žmonės „kitaip“ suvokia aplinką. Jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Teigiama, kad berniukams šis sutrikimas pasitaiko 2–4 kartus dažniau nei mergaitėms.

Apie tai, kad išties smarkiai daugėja autistiškų vaikų ir kokios bėdos kamuoja tokias šeimas, kalba ir Dovilų pagrindinės mokyklos pedagogai bei tėvai. Šios mokyklos specialioji pedagogė metodininkė Svaja Venckienė teigia, jog doviliškiai mokytojai jau puikiai žino, kas yra autizmas. „Pas mus nėra specialios klasės, todėl šie vaikai – 10 iš 200 visų mokyklą lankančių vaikų, mokosi kartu su visais. Autizmo sindromą turintys vaikai nėra sugedę žaislai, kad juos tiesiog pataisytum, ir kad jie būtų mums visiems patogūs. Dirbant su „lietaus vaikais“ reikia ypač daug kantrybės. Štai neurotipinis vaikas sucypė vieną kartą, ir viskas, o autistiškas vaikas gali cypti mėnesiais. Mūsų vaikai labai daug žino apie autizmą, daug pasakojame, žiūrime kartu filmus. Jie žymiai geriau priima šį sindromą turinčius vaikus, juos geriau supranta negu suaugusieji. Tarp devintokų yra bent keli savanoriai, kurie globoja „lietaus vaikus“, – pasakojo S. Venckienė.

„Kai prieš septynerius metus pas mus atvyko pirmasis vaikas, turintis autizmo sindromą, buvo labai sunku. Ne dėl jo paties, o dėl požiūrio – mokytojų, kitų mokinių tėvų. Mokiniai iškart priėmė, o bendruomenė – labai sunkiai. Autistiškų vaikų greitai daugėja ir daugės toliau. Manau, tai lemia ir informacinių technologijų vystymasis – ta vadinamoji „Z“ karta vos ne nuo vystyklų jau gyvena virtualiame pasaulyje. Štai stovi koridoriuje du mokinukai ir, užuot pasikalbėję, siunčia vienas kitam žinutes telefonais. Visi pirmokai turi feisbuko profilius. Ko sulauksime dar toliau?“ – svarstė Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis. Anot direktoriaus, autistiški vaikai yra didelis iššūkis. „Su pradinukais susitvarkome dar, o aukštesnėse klasėse jau sunkiau. Reikia kažką galvoti, kaip šiuos vaikus geriau integruoti pas mus, nes į raidos centrus patekti sunku“, – reziumavo A. Grimalis. Kartu su mokytojais vaikus ugdo specialioji ir socialinė pedagogės, psichologė, logopedė, dvi mokytojų padėjėjos.

Žeidžia nuomonė

ASS turinčių vaikų tėvus labiausiai žeidžia visuomenės nuomonė, kad tokie vaikai esą neprognozuojami, bet ką galintys padaryti. „Jei „toks“ vaikas kažkam įspyrė, tai reakcija bus gerokai aštresnė, nors šiaip visi vaikai mokykloje susistumdo. Turi tapti geresnis už vidutinį. Esame lyg po padidinamuoju stiklu“, – sakė Jūratė, auginanti du autistiškus berniukus. „Jiems „neužeina“ staiga. Audringą reakciją išprovokuoja dirgikliai. Tai gali būti ryškesnė šviesa, garsas, veiksmas, žodis. Gali išprovokuoti nepastebimos patyčios, kai visą laiką jam sakoma: tu toks ir anoks. Mūsų vaikai labai tinka žmogaus nuoširdumui patikrinti – jie iškart atpažįsta melą, netikrumą. Reikia pažinti tokius vaikus, „atrasti“ jų pasaulį“, – kalbėjo kita mama Kristina, auginanti mergaitę su autizmo sindromu. Ji kasdien atveža dukrą iš Klaipėdos. Taip pat ir Lina čia veža savo paauglį sūnų jau ne vienerius metus. „Mes Klaipėdoje pakeitėme 5 darželius. Sūnui susiformavo jau kaip kompleksas, kad jis blogas, nes visur jam taip sakė. Vaikas pradeda pulti, gintis, dar net nežinodamas dėl ko. Kartą sako: pasakyk mokytojai, kad aš ne durnas, o autistas!“ – kalbėjo Lina.

Pagalbos nesulaukia

„Ko mes galime reikalauti iš mokytojų, visuomenės, jei net gydytojai nesupranta, neatpažįsta autizmo. Ne kartą yra pasakę, ar tu savo vaiko nesugebi suvaldyti. Mes negauname jokios pagalbos, išskyrus diagnozę. Ir sukis toliau, kaip išmanai. O reikėtų pradėti teikti pagalbą jau darželyje. Mūsų sūnui buvo 7 metai, kai jam nustatė autizmo sindromą, bet mes negavome jokios pagalbos nei iš socialinių darbuotojų, nei iš vaiko raidos tarnybų. Susiradome pagalbą privačiai, kaip ir daugelis kitų tėvų. Taikomoji elgesio terapija išties veiksminga, bet labai brangi. Valstybė neremia mūsų vaikų tiek, kiek reikia. Štai per savaitę vaikui reikia 40 valandų terapijos, o nemokamai suteikiama tik 16 valandų… per metus. Galbūt neapsimoka šios pagalbos kompensuoti, nes čia nėra „biznio“ – nė vaistų, nė pastatų, nė naujos įrangos, tik pokalbiai“, – pasakojo Aušra ir Viktoras.

Mokykla – lyg stebuklas

Doviliškiai pedagogai stengiasi padėti autistiškus vaikus auginančioms šeimoms, tačiau yra nelengva. Pradinių klasių mokytoja Aušra Triušytė sakė, jog niekada nežino, ko laukti. Jos klasėje – net 22 vaikai, iš jų 7 turintys specialiųjų poreikių. Tarp jų – du ASS turintys mokinukai. „Pamoka dažnai sugriūva. Štai vienas palenda po stalu ir šaukia, kitas pilasi ant galvos vandenį, trečias prideda į kelnes arba apsivemia. Ir tai vyksta kasdien, net pusę metų, nes tai protesto forma prieš pamoką. Kiti vaikai nesistebi, priimam natūraliai, na, apsivėmė, na, apsišlapino, pereiname į kitą klasę, ir pamoka toliau vyksta. Kartą mama sako, nebemoka mano vaikas matematikos. O aš sakau: jūs džiaukitės, kad sūnus pagaliau išmoko bendrauti su kitais vaikais“, – pasakojo mokytoja.

„Pabumba mūsų mokytojai, pabumba, pagrasina išeiti, bet dar nė vienas neišėjo. O ką darytų didžiųjų mokyklų mokytojai? Jie tikrai tiek kantrybės ir laiko kaip mūsiškiai neturėtų. Vienas vaikas ant trijų raidžių siuntė visus, ir nieko neklausė. Berniuko integracija prasidėjo nuo vienos pamokos, ilgiau neištverdavo nei jis, nei pedagogai, tuoj atlėkę tėvai išsiveždavo. Dabar jau paauglys, meluoti nemoka, įspyriau, sako, ne vieną, o du kartus. Susimušė su mažesniu mokiniu. Dabar jam skirtas namų mokymas, pas mus apsilanko 3 kartus per savaitę. Svarbu, kad visi sutilptumėme po vienu stogu“, – viliasi S. Venckienė, autistiškų vaikų ir jų tėvų pagrindinė globėja.

„Mes labai dėkingi Dovilų mokyklos pedagogams, specialistams, kuriems prireikia daug pasišventimo ir atjautos. Sūnus adaptavosi mokykloje per pusę metų, jis keičiasi į gerąją pusę. Draugų ir bendravimo nenupirksi, to reikia kaip oro. Iš pradžių sėdėjome kartu pamokose, nes puikiai suprantame, kokią naštą užkrauname mokytojams. Su tokiais vaikais nuobodu tikrai nėra. Mūsiškis hiperaktyvus vaikas, gali bėgti jūros pakrante nepavargdamas ar užsilipti labai aukštai, nes neturi jokio baimės jausmo“, – sakė pradinuko mama Aušra.

Jolanta BENIUŠYTĖ

Autorės nuotr.