Lietuviška ruletė

Humoreska

Kabinete suskambo telefonas. Graži ponia grakščiai pakėlė ragelį:

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pensijų skyrius klauso.

– Noriu Jums pranešti, kad tuoj mirsiu, – aname laido gale pasigirdo nusilpęs balsas.

– Skambinkite į ligoninę, kvieskite „greitąją pagalbą“.

– Ponia, aš esu pensininkas…

– Tada nežinau, sukitės kaip išmanote.

– Bet aš mirštu iš bado.

– Užsisakykite picą į namus arba skambinkite į restoraną.

– Jūs ką – tyčiojatės?

– Gink Dieve, aš tik bandau įsivaizduoti, kaip pati elgčiausi panašioje situacijoje. Beje, ir ponas galėtumėte pamodeliuoti įvairius variantus, užuot mus trukdęs.

– Kaip suprasti – „pamodeliuoti“? – gal jau paskutinį kartą gyvenime nervinasi trukdytojas. – Kas aš Jums, gal jaunasis konstruktorius? Dar kartą primenu, kad esu pensininkas ir mirštu iš bado, nes mano varganos pensijos, susimokėjus visus mokesčius, užtenka tik kartą per savaitę pavalgyti.

– Kreipkitės į gimines, pažįstamus, galų gale – į kolegas.

– Tai va, būtent! – kelia balsą kiek beišgali pensininkas. – Mes čia ir sėdime kolegos – išbadėję pensininkai ir žinote, kuo mes užsiimame? Ogi žaidžiame „rusišką ruletę“. Nepadėkite ragelio, tuoj išgirsite šūvį, kad Jus sąžinė užgraužtų!

– O siaube, tik nedarykite šito! Aš Jums siūlau žaisti „lietuvišką ruletę“.

– Kas čia per naujovė?

– Tai mūsų ministerijos išradimų skyriaus naujausias produktas. Jo esmė labai humaniška: būrys pensininkų sumeta savo pensijas į bendrą katilą, tada suka ruletę, laimingajam atitenka visas surinktas fondas ir jis išgyvena.

– Gal ir nieko? – susidomi lošėjas. – O ką daryti likusiems?

– Anie tegu žaidžia „rusišką ruletę“.

Algimantas VAŠKYS