• 18 rugpjūčio, 2022
|

Lietuvos ir Lenkijos santykiai – ar praeitis neužkirs kelio ateičiai?

Iš visų Lietuvos kaimynių santykiai su Lenkija išsiskiria savo sudėtingumu ir ilga istorija – 1385 m. sudarėme dinastinę Krėvos uniją, kad galėtume sėkmingai atremti grėsmes iš rytų bei vakarų. Po beveik 200 metų, 1569 m. pasirašėmė Liublino uniją ir sukūrėme vieningą valstybę – vieną didžiausių ir stipriausių Europoje. Nepaisant to, Abiejų Tautų Respubliką nuolat lydėjo vidiniai konfliktai, o bandymai ieškoti demokratinių valdymo pagrindų tapo ne bajorijos laisvės ir valstybės stiprybės garantu, bet atvedė prie respublikos žlugimo.

Šiandien Lenkija – vienas pagrindinių Lietuvos saugumo garantų. Nuo karo Ukrainoje pradžios Lenkijos kariuomenė sparčiai ginkluojasi ir pretenduoja tapti stipriausia kariuomene Europos Sąjungoje. Jei naujasis partijų susitarimas dėl išlaidų kariuomenei didinimo, priimtas kovo mėnesį, bus įgyvendintas, tuo atveju Lenkija taps trečiąja Nato nare pagal santykinį kariuomenei skiriamų išlaidų dydį – jis sieks net 3 proc. Daugiau nuo Bendrojo vidaus produkto gynybai skiria tik Graikija (3,82 proc.) ir JAV (3, 52 proc.).

Vilniaus krašto klausimas

Tačiau nepaisant strateginės santykių su Lenkija svarbos, ryšiai tarp valstybių kone visuomet buvo įtempti. Turbūt žemiausias abipusių santykių taškas buvo pasiektas 1938 m., Lenkijai įteikus notą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, kurie buvo nutraukti 1920 m. kaimynei pažeidus prieš keletą dienų pasirašytą Suvalkų taikos sutartį ir užėmus Vilnių. Lietuva šią notą priėmė ir santykius užmezgė. Tačiau prievartos aspektas, siejamas ir su Liublino unijos pasirašymu bei nuolatiniu varžymusi dėl dominavimo respublikoje, vis dar išlieka aktyvus lietuvių sąmonėje.

Ypač ryškus jis Vilniaus krašte. 20 metų Lenkijos valdytas Vilnius turbūt yra vienas skaudžiausių modernios Lietuvos istorijos epizodų, nusileidžiantis tik Sovietų okupacijai. Šis klausimas iki šios dienos kelia įtampą Vilniaus regione ir tampa įvairių nesutarimų pagrindu – dėl lenkiškų gatvių pavadinimų, lenkiškų pavardžių rašymo asmens dokumentuose originalo kalba, galiausiai dėl tautinių mažumų statuso ir atitinkamo finansavimo.

Skirtingos tautos ir valstybės sampratos

Tačiau ši įtampa nėra tik politinio pobūdžio – ji nesiremia vien agresyvia Lenkijos ekspansija, noru plėsti savo šalies teritoriją. Lietuvos ir Lenkijos santykių sudėtingumas galiausiai atsiremia į skirtingas tautos ir valstybės sampratas, jų santykio klausimus. Vienas geriausių šios įtampos pavyzdžių – Lietuvoje gimęs lenkų literatūros klasikas ir Nobelio premijos laureatas Č. Milošas, laikęs save paskutiniu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečiu, kitaip tariant nepriskyręs savęs tautinei, bet veikiau politinei šalies tapatybei. Savo esė knygoje „Gimtoji Europa”, aptardamas Abiejų Tautų Respubliką, Milošas rašo: „Tai nebuvo tautinė valstybė. Tautinių sampratų, kurios atsirado palyginti vėlai, perkėlimas praeitin gimdo tokį absurdą kaip ginčas ar Kopernikas buvo vokietis, ar lenkas. Išsilavinusiųjų kalba buvo lotynų, nuo Reformacijos laikų raštuose nusileidžianti lenkų kalbai, tačiau Didžiosios kunigaikštystės statutai buvo rašomi Rytų slavų dialektu – tai įrodymas, kad Lietuvos etninis centras ištirpo pajungtų genčių masėje (…) lenkų kalba tolydžio virto „kultūros kalbos”, tai yra valdančiųjų klasės kalbos sinonimu; lietuvių kalba ir dialektai, kurie vėliau buvo klasifikuoti, kaip ukrainiečių ir baltarusių kalbos nusileido į „prastuomenės šnektos” lygį. Tačiau su kalba nebuvo siejama tautos idėja. Lojalumas buvo grindžiamas ryšio su teritorija pojūčiu.”

Šios Č. Milošo įžvalgos – nepaprastai svarbios, norint geriau suprasti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus. Jei žvelgtume iš 1918 m. atkurtos modernios tautinės Lietuvos respublikos perspektyvos – Vilniaus užėmimas buvo okupacija, tačiau iš tuometės Lenkijos perspektyvos, besirėmusios ilga lenkakalbe bajoriškosios kultūros tradicija, tai buvo lenkiško Vilniaus krašto atsiėmimas. Lenkijos norą prisijungti Vilnių galima suprasti ir žvelgiant į tautinę gyventojų sudėtį – lietuviai Vilniuje tuo metu tesudarė vos keletą procentų, o lietuvišku miestu Vilnius tampa tik po Antro pasaulinio karo.

Trijų jūrų iniciatyva

Nepaisant konfliktų praeityje, 1991 m. atkurti Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra gerokai glaudesni ir paremti pagarba teritoriniam abiejų tautų vientisumui. Grėsmėms iš rytų vis intensyvėjant – stabili Lietuvos valstybė atitinka Lenkijos interesus. Be to, neretai pirmiesiems užsienio šalių vizitams aukščiausi Lietuvos vadovai renkasi Lenkiją. Taip pasielgė Valdas Adamkus ir Gitanas Nausėda.

Vienas iš dabartinių Lenkijos lyderystės pavyzdžių, didinantis regiono saugumą ir stabilumą – tai Trijų jūrų iniciatyva, 2015 m. pradėta Lenkijos prezidento Andzejaus Dudos ir Kroatijos prezidentės Kolinda Grabar – Kitarovič. Šis net 12 valstybių, kurių teritorija apima regioną tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų, bedradarbiavimas yra laikomas stipriu postūmiu verslo, infrastruktūros ir saugumo srityse. Juo ypač siekiama paskatinti ekonominę regiono plėtrą, kadangi Trijų jūrų iniciatyvos valstybės užima net 28 proc. ES teritorijos, jose gyvena 22 proc. Europos gyventojų, tačiau čia sukuriama tik 10 proc. bendrojo ES vidaus produkto.

Galiausiai ateityje, ypač tęsiantis konfliktui Ukrainoje, bendradarbiavimas su Lenkija taps vis svarbesnis. Viena pagrindinių Lietuvos partnerių – Vokietija ir jos politika Ukrainos atžvilgiu bei glaudi energetinė priklausomybė nuo Rusijos negarantuoja pakankamo saugumo regionui. Todėl naujų ekonominių, diplomatinių ir kultūrinių kelių į Lenkiją ieškojimas turėtų tapti vienu iš užsienio politikos prioritetų. Iš tiesų, Lenkija istoriškai bei kultūriškai yra artimiausia Lietuvos kaimynė, todėl šių ryšių menkėjimas būtų didžiulis nuostolis Lietuvai.

Augustas KALINAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių