Logikos išbandymai
Partijų aktyvistai, rinkę parašus dėl galimybės kandidatuoti į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą, netvėrė nuostaba, esą kai kurie mūsų gyventojai net nežinojo, kad kovo 1-ąją vyks savivaldos rinkimai. Logiškai mąstant, stebėtis iš tikrųjų yra kuo – juk įvairių lygių valdžios akcentuoja, esą gyvename žinių visuomenėje. Ir juk iš tiesų – nuo mažo iki didelio esame apžavėti interneto galimybėmis ir televizijos įtaka. Bet kažkodėl reikšmingi dalykai, kuriuose tiesiogiai dalyvaudami patys nulemtume savo gyvenimo gerovę, mus pačius mažai domina.
Viską neigiančiam požiūriui visada turime pateisinimą: gyvenimas blogas, valdžia vagia ir nieko nedaro, todėl man tie rinkimai nė motais. Logiškai galvojant, kaip tik rinkimai turėtų labai labai rūpėti: juk tai reali galimybė pakeisti tą blogą valdžią gera. Bet daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų rinkimų dieną nutaria voliotis ant sofos toliau kraupdami nuo televizijos kriminalų ir elito skandalėlių.
Antra vertus, logiškai galvojant, tos partijos, kurios veržiasi į vietos valdžios olimpą su šūkiais esą reikia permainų, pokyčių ir kt., kandidatai turėtų daryti mums įspūdį ne tik lozungais, bet ir pasirengimu tapti atsakingais politikais. Bet kai Vyriausioji rinkimų komisija, paskelbusi norinčiųjų tapti tarybų nariais sąrašus, gerokai juos aptrumpino, tai natūraliai kyla klausimas, kas eina į valdžią? Deja, yra pamiršusiųjų savo teistumą, besistebinčiųjų, kad patys neteisingai deklaravo savo gyvenamąją vietą. Tai jie, net negebantys teisingai pateikti duomenis apie save norėtų atstovauti rinkėjų interesams? Pavydėtinas tokių kandidatų įžūlumas. Kaip ir tokių, kurie sako, ot išrinks mane Tarybos nariu, tai ir mesiu direktoriavimą! Ar rajono Taryba suvokiama kaip prieglauda tiems, kurie niekaip kitaip savęs negali įsivaizduoti – tik aukščiau už visus kitus? Nors vienintelis jų išskirtinumas tėra priklausomybė partijos sąrašui. Ar vadovaujančios pareigos jau savaime yra vertybė, kuri turėtų pritraukti rinkėjus?
Iki šiol naiviai įsivaizduoju, kad kandidatuojantis į vietos valdžią turi būti ne tik geras vadovas, specialistas savo profesinėje srityje (tai privaloma) ar prakutęs verslininkas, bet tolerantiškas, dorovingas, pilietiškas, aplinkinių gerbiamas, teisiškai išprusęs, kūrybiškas ir jau daug gerų iniciatyvų įvykdęs žmogus. Pykit, nepykit, gerbiami partijų lyderiai, tokių žmonių kandidatų sąrašuose turite ne tiek jau ir daug. Jei šį idealistinį vietos politiko savybių apibrėžimą pradėtume taikyti konkrečiai, tai kiek dar kandidatų nubyrėtų iš sąrašų? Bet bijoti gi nėra ko – mūsų visuomenė pati yra nuleidusi vertybių kartelę. Nemaža dalis rinkėjų politikų „gerumą“ matuoja vienu matu: ką davė? Rašiklį, saldainių, gėlių, o jei dar per petį paplekšnojo, o jei dar vakaronėje valso ritmu apsuko ratą, oi koks geras žmogus, koks neišdidus! Vertas būti politiku ir spręsti už mus!
Tiesa, jei dar nieko nesate gavę, tai ateikit į turgų arba į kokį nors renginį. Būsit nuglostyti, pakalbinti, apdovanoti. Nereiks dantimis griežti, esą niekados nieko nesate gavę, todėl ir nebalsuojate. Sarkazmas, jei kas nesupratote.
Logiškai mąstant, vietiniai politikai nuolatos turėtų akis į akį bendrauti su rinkėjais, kartu su jais maltis turguje, pirktis vietos parduotuvėse (na, kad susivoktų paprastų žmonių kasdienybėje), dalyvauti vakaronėse, laureatų pagerbtuvėse, ypač valstybės švenčių minėjimuose, reikštis vietos žiniasklaidoje ir t. t. Šiuo metu toks procesas vyksta visu tempu. Ypač aktyviai veržiamasi į žiniasklaidą – gi žodžio laisvė! Bet kodėl tas viešas kalbėjimasis, diskusijos spaudos puslapiuose nerūpėjo ketverius metus? Be to, tiems, kurie dar vis nesusipranta, priminsiu, kad kandidatų agitacinius pasireiškimus žiniasklaidoje rinkimų metu jau ne pirmą kadenciją riboja LR savivaldybių tarybų rinkimų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymai. Tad nereikia dabar mūsų vadinti nei brangininkais, nei laisvo žodžio gniaužėjais. Kam, kam, o esamiems ir būsimiems politikams kaip dukart du reikėtų žinoti rinkimų agitacijos principus.
Pirmadienį nuolatinis „Bangos“ skaitytojas, dažnai turintis reikalų Gargždų šiauriniame kvartale, paskambinęs į redakciją, tiesiai šviesiai išpyškino: ar vėl neturime pinigų gatvėms valyti, pabarstyti, ar valdžia mus visiškai pamiršo? Logiškai mąstant, mintijo skaitytojas, žiema su sniegu ir paledijimu prasidėjo tik dabar, tai lėšos, skirtos gatvėms valyti, barstyti, lyg ir turėjo susitaupyti? Logiškai mąstant, tai taip, bet biurokratiškai perverčiant, tai tikrai ne taip.
Vilniaus universitete net filologams buvo dėstoma logika. Egzaminas tikrai buvo kietas riešutėlis. Bet jį sėkmingai perkrimtau. Betgi teorija – sausa šaka… Mūsų politiniame, visuomeniniame gyvenime logikos dėsniai neveikia. Savaitgalį daugiau turėdami laiko logiškai pagalvokim – kodėl?
