Lyderių išdaigos
Permainų metas. Taip optimistiškai galima pavadinti šių dienų politinius įvykius Lietuvoje, kai dvi šalies politinės partijos – valdančioji Darbo partija ir šiuo metu opozicinė TS-LKD – keičia savo lyderius. Tačiau šių partijų padėtį visgi labiau norėtųsi vertinti kritiškai ir vietoje permainų vartoti žodį krizė. Kuo konservatoriams pakeisti Kubiliaus pavardę, kuri daliai visuomenės (ypač per sunkmetį finansiškai nuskriaustiesiems) panašesnė į keiksmažodį? Strateginiame uždavinyje partiečiai negali suklysti – pakankamo piliečių palaikymo neturintis vedlys dar ims ir išbarstys dešimtmečius kauptą inteligentišką partijos elektoratą.
Ne kas kitas, o tiesiog „tautos balsas“ Viktoras Uspaskichas į politikos viršūnę užkėlė Darbo partiją. Šiandien ši politinė jėga su trenksmu garma į dugną. Tai rodo ir prasti darbiečių rezultatai savivaldos rinkimuose (tik ketvirti šalyje), ir būtent juos lydintys tų pačių rinkimų skandalai: kai kuriuose šalies rajonuose įtariamas rinkėjų papirkinėjimas, esą klastotas balsavimas. Ištikima V. Uspaskicho ginklanešė, partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, net ji neria į krūmus, kapstytis palikdama patį partijos tėvą. O šis irgi neturi kada partijos gelbėti, mat Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byla regis tikrai pasiekė finišą. Europos Parlamento narių dauguma prieš kelias dienas ėmė ir pritarė panaikinti parlamentaro teisinę neliečiamybę bei taip už finansines machinacijas Lietuvoje teisiamą politiką perdavė šalies teisėsaugininkams. Tokį Europos politikų sprendimą vienareikšmiškai vertinu teigiamai – EP negali būti šiltas guolis jokiam Baudžiamojo kodekso supančiotam politikui. Principingu sprendimu EP įrodė, kad prieš įstatymą nėra lygesnių. Tačiau čia reikėtų pastebėti, kad liberalios ES institucijos pačios save apkrauna nereikalingais žmonėmis. Dėl minėto europarlamentaro neliečiamybės kolegos jau buvo balsavę anoje kadencijoje, tad šis – akivaizdžiai susikompromitavęs. EP turėtų numatyti saugiklius, neleidžiančius į tokias svarbias politikų kėdes susėsti teisiamiems gudročiams.
Skandalingasis politikas EP kolegas norėtų paveikti tokiomis klasikinėmis gudrybėmis kaip bado streikas. Nežinia, su kuo dėl tokio „ėjimo“ konsultavosi V. Uspaskichas, bet jo sprendimas banalus ir atgyvenęs. Net tokius streikelius anksčiau Seime rengęs Petras Gražulis senai liovėsi badu gadintis skrandį.
Gal kas sakysite, kad V. Uspaskicho surengtas „neblogas vaizdelis“ pasitarnaus – pajuokins Europą, primins apie mus, lietuvius. Bėda ta, kad šiandien apie mus niekam priminti nereikia. Lietuva Europoje žinoma visiems ir geriau jau būtų šį įvaizdį kelti, o ne smukdyti. Juoba kad kai kurie mūsų europarlamentarai į šį postą siunčiami antrą kartą iš eilės nepaisant iš Briuselio tribūnų atskriejančių žinučių, kad jų nauda ten – nulinė. Uspaskichas – tarp tokių. Oficialiai EP jis pasireiškė prieš mėnesį ir viso labo raštu nurodė pritariantis Afrikos valstybės Gobono prisijungimui prie vaikų grobimo konvencijos. Formalus dokumentas gal ir nebereikšmis, bet po tokiu pasirašyti galėtume visi – ir jūs, ir aš.
Praėjusiais metais per rinkimus į EP vienuolikos Lietuvai skiriamų mandatų šalyje siekė net 200 pretendentų. Klausti kodėl – net neverta. Daugumą vilioja ne tiek politinė karjera, kiek įvairiausios garantijos. Politiniuose užkulisiuose patys europarlamentarai krykštauja, esą gyvi pateko į rojų. Europarlamentaro kasmėnesinis atlyginimas po mokesčių siekia beveik 6,5 tūkst. eurų, ir priedas už kiekvieną posėdžiuose apsilankomą dieną – po 300 eurų. Biuro Lietuvoje išlaikymui taip pat skiriama solidi beveik 4000 eurų kasmėnesinė išmoka. Penkerius metus, kiek trunka kadencija, EP nariams kompensuojamos kelionės (nors ir verslo klase) į parlamento posėdžius Briuselyje ir Strasbūre. Biuro nuomos išmokos ir dienpinigiai už dalyvavimą posėdžiuose perpus mažinami tik tokiu atveju, jei europarlamentaras praleidžia pusę posėdžių. Kompensuojamos ir kelionių darbo reikalais išlaidos už Lietuvos ribų bei 24 kelionės po Lietuvą. Briuselyje ir Strasbūre kelionėms darbo reikalais jie gali nemokamai naudotis tarnybiniais automobiliais. Kompensuojami ir du trečdaliai gydymui išleidžiamų lėšų, o ką jau kalbėti, kad kartą pabuvojęs EP užsigarantuoji sočią pensiją. Taip, tebūnie tai – svajonių prabanga. Bet iš 11 Lietuvos deleguotų atstovų, deja, mažiausiai trečdalis nemoka net anglų kalbos, ką jau kalbėti apie diplomatams naudingą prancūzų kalbą. Tad ar nevertėtų pirmiausia patiems save įtikinti, kad, jei jau siunčiame žmones naudotis parlamento malonumais, siųskime bent tokius, kurie už juos dirbs galvos nepakeldami.
