Mano kelias duobėtas, bet kito nenoriu

Tarp juokų – gyvenimiška patirtis, pamąstymai, nueito kelio vingiai, dar neišsipildžiusios svajonės ir suvokimas, jog laimingas čia ir dabar.

Linksmas atvirumo vakaras vyko Gargždų kavinėje „Lijo“. Į susitikimą pakvietė žinomas kino ir teatro aktorius, laidų vedėjas klaipėdiškis Giedrius Savickas. Diskusija „Aš čia pro šalį ėjau…“, kurią organizavo Pilietinių iniciatyvų centras, sulaukė itin gausaus gargždiškių būrio. Susirinkusieji drąsiai uždavinėjo įvairiausius klausimus – nuo asmeninių iki globalių šalies problemų. Aktorius pasirodė nuoširdus ir atviras. Humoro vaidmenimis užkariavęs žiūrovų širdis svečias, net atsakydamas į rimtus klausimus, rasdavo progą pajuokauti. Dvi valandos įdomaus bendravimo ir smagaus pasibuvimo drauge pralėkė akimirksniu.

Skaitymas – vienas maloniausių pomėgių

„Gargždų vandens bokštas grįžtant į Klaipėdą – ženklas, jog aš jau namuose. Gargždai – savas miestas, čia gyvena savi žmonės, turiu nemažai pažįstamų, tad atsakydamas į jūsų klausimus negaliu meluoti“, – susirinkusiuosius pamalonino Giedrius. Ir nieko nelaukdamas užtraukė visiems futbolo sirgaliams žinomą skanduotę apie Gargždų „Bangą“. Anot G. Savicko, jis svajojąs iš sostinės grįžti gyventi į Klaipėdą, nes ji – gražiausias miestas, kuriame telpa dvi aistros – teatras ir jachtos.

Didžiausiu gyvenimo iššūkiu aktorius įvardijęs šeimos sukūrimą, sulaukė asmeninių klausimų. „Kažką darau ne taip, nes esu vienas“, – neslėpė aktorius. Laisvalaikiu Giedrius skaito knygas, ypač Dž. D. Selindžerio, „Horizontų“ serijos ir vaikiškas, žaidžia badmintoną, mėgaujasi žiemą poledine žūkle, keliauja.

„Vis pagalvoju, kaip dabar gyvena Karlsonas, kuo užsiima suaugęs Mažylis. Mintyse kuriu perskaitytų knygų herojų gyvenimus toliau“, – prisipažino Giedrius ir sukritikavo dabar leidžiamas ir itin populiarias patarimų ir pamokymų knygeles, esą kaip įmanoma pagal knygą tapti laimingam ar susirasti draugų? Giedriui labai patinka žiūrėti animacinius filmukus ir juos įgarsinti.

Susirinkusiuosius domino, teatre ar kine didesnius pinigus galima uždirbti. „Kartais už paprastą dalyką gali gauti daug, o už gerą darbą – nelabai. Brangiai uždirbami pinigai teatre“, – kalbėjo 36 m. aktorius ir, prisiminęs įvairius darbus Švedijoje, sakė, jog daugiausia jam mokėjo už voveraičių rinkimą.

Nepikti pokštai

Moksleiviai teiravosi apie jaunystės pokštus, patyčias, mėgstamą muziką, emigraciją, politiką, socialinius tinklus. „Pokštavome, bet nepiktybiškai. Mokykloje esame iš gesintuvo prileidę putų tualete. Tiesa, po vieno sumanymo buvome išsigandę. Nuo devynaukščio namo stogo paleidome didelį sniego kamuolį ant iš parduotuvės grįžtančios močiutės. Ką padarėme, suvokėme tik tada, kai kamuolys jau krito. Išsigandę laukėme kitos dienos, ar pasirodys močiutė lauke. Laimei, pasirodė“, – prisiminimais dalijosi G. Savickas, jaunystėje ypač žavėjęsis hiphopu. Dabar jis mielai klauso „Fojė“, „Depeche Mode“ ir nesupranta žmonių, kurie būdami gamtoje užsideda ausinukus, o ne klausosi paukščių.

Kalbėdamas apie emigraciją, Giedrius prisipažino esąs laimingas Lietuvoje: „Suprantu išvažiuojančiuosius, čia nėra blogai, tiesiog ten yra šiek tiek geriau. Daug keliauju, aplankiau per 70 šalių, buvau visuose žemynuose, bet geriausia man – namuose. Moksleivių poilsiavietėje „Žilvitis“ užaugau, o dabar ten vadovu dirbu, todėl man gražiausias kampelis Žemėje – Karklė.“

Paliesta jaunimui ypač aktuali patyčių tema. Aktorius pasakojo pažįstąs žmonių, iš kurių buvo vaikystėje tyčiojamasi. Jie tapę stipresni už tuos, kurie tyčiojosi, nes turėjo tikslų, sportavo.

Svajojantiesiems apie aktoriaus profesiją Giedrius patarė būti pasiruošusiems fiziškai, nes reikės daug dirbti, skaityti – laukia sunkus mokslas: „Esu ne kartą iš dėstytojų išgirdęs, kad esu „nulis“. Mes esą iš Klaipėdos kitokie, profesorė Valerija Vaitkevičiūtė sakydavo, jog mums galvoje vėjas pučia. Esu įsitikinęs, jog gero aktoriaus sistema neužgožia. Nebuvo lengva, tačiau aš jau 13 metų dirbu Oskaro Koršunovo teatre. “

Piligriminės kelionės

Teko Giedriui savanoriauti Afrikoje. Į Tanzaniją jis vyko su UNICEF misija. Svečias prisiminė, jog susidūrė su skaudžia realybe, kai ryte sutiktas vaikas vakare jau buvo miręs. Didžiausią įspūdį paliko AIDS sergantys vaikai, kurie stengėsi bet kokia kaina išgyventi. Vienintelė išeitis jiems ištrūkti iš skurdo – siekti mokslo. Aktorius prisiminė, jog liko sužavėtas vaikų pagarba mokytojams, vyresniems žmonėms ir savo šaliai.

G. Savickas yra buvęs piligriminėje kelionėje šventojo Jokūbo keliu Ispanijoje: „Ne religiniais sumetimais leidausi į kelią. Negalėčiau įvardyti priežasties, dėl kurios keliauju. Vidinis noras tempia, traukia, ir viskas. Ėjau susipažinti su žmonėmis, savimi. Kelionėje, kur daiktų gali pasiimti minimaliai, pajauti, kad žmogui nieko nereikia, kad būtų laimingas. Tu ten visą mėnesį gyveni su dvejais marškinėliais, dantų šepetuku ir miegmaišiu – viskas. Toks laimingas buvau. Didžiausias turtas – kelionių įspūdžiai, patirtys. Visiems patariu – nusipirkite gerus batus ir eikite. Jeigu kitąmet atsiras 2 mėn. laisvo laiko, keliausiu vėl. Šįkart – į Japoniją.“

Nedomina Giedriaus politiniai žaidimai, tad juokavo, jog dalyvautų nebent svajonių jaunikių rinkimuose arba stotų į lenkų partiją, kad būtų joje vienintelis lietuvis.

Klaidas reikia suprasti

„Kartais klaidas kartoju, tačiau svarbiausia jas suprasti ir pripažinti. Labiausia skaudina klaidos santykiuose su artimaisiais, ypač kai įskaudini. Visą laiką su savimi jas nešiojuosi“, – atvirai prisipažino aktorius, kurį žiūrovai įpratę matyti labiau komiškuose vaidmenyse. Tačiau net rimtą temą jis vis gebėdavo baigti linksmai: „Daugiausia padariau gramatikos klaidų.“

„Esu labai laimingas žmogus. Nieko nekeisčiau. Turiu darbą, nors jo kartais nekenčiu. Turiu nuostabius artimuosius. Turiu daug draugų. Turiu planų. Tačiau nežinau laimės recepto. Neužduodu sau klausimų, ar jau viską pasiekiau. Namas, mašina – tai ne svajonės. Taip turi būti, – pasakojo aktorius, kuriam Vasario 16-oji svarbesnė už gimtadienį. – Kuo žmogaus gyvenimo kelias kreivesnis, tuo įdomiau, juk eiti tiesiu asfaltuotu nuobodu ir kojas skauda. Dabartinis mano kelias žvyruotas, šiek tiek duobėtas, bet aš nelaukiu, kad jį išasfaltuotų už ES pinigus.“


„Kaip vertinate socialinius tinklus?“ – „Atima daug laiko, nesu feisbuke. Tai ne socialiniai, o antisocialiniai tinklai, nes nebematai žmonių.“

„Ar lieka daug laisvo laiko?“ – „Visada norisi daugiau, bet man užtenka.“

„Ar kartais verki?“ – „Būna. Esu jautrus. Ypač po pokalbio su savimi.“

„Ar viską pasiekei gyvenime?“ – „Baisiausias atsakymas būtų – jau viską padariau.“

„Ar sirgai žvaigždžių liga?“ – „Augau Karklėje, stovykloje „Žilvitis“, kur vaidindavau nuo trejų metų. Mane pirmą kartą pastebėjo Leonidas Donskis. Jis ir aktorius Dainius Kazlauskas tada buvo stovyklos vadovai. Jie kartu ruošėsi vaidinimui, pamatė mane, paprašė padaryti porą judesių, padariau ir jie pasakė – tinka. Tada pirmą kartą suvaidinau, pirmą kartą vykau gastrolių į kitą stovyklą ir pirmą kartą persirgau žvaigždžių liga.“

„Koks vaidmuo patinka labiausiai?“ – „Pats smagiausias dalykas – ne rezultatas, o procesas. Serialų nežiūriu, bet visada prisimenu kūrybinį kolektyvą, scenos partnerius. Sunkiausias vaidmuo teatre – Romeo.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių