Mažos moters didelės svajonės

R. Andriuškienė: „Yra žmonių, kuriems žymiai sunkiau. Džiaugiuosi galėdama vaikščioti. Reikia džiaugtis gyvenimu.“

Judrėnuose užaugusios ir visą gyvenimą praleidusios Nijolės Mažeikaitės žemu ūgiu aplinkiniai nesistebi. Augimą sutrikdė genetinė liga. Ją paveldėjo ir duktė Ramunė. Tačiau ši savo negalia nesiskundžia – kabinasi į gyvenimą. Ji su dviem vaikais ir mama gyvena Judrėnų miestelyje, dviem šeimoms skirtame socialiniame būste.

Lemtis – genetinė liga

Su seniūnu Zigmantu Siminausku užsukus į šiuos namus, Nijolę radome besiilsinčią ant fotelio. Mažaūgei moteriai užtenka vietos išsitiesti. Šalia – pora stipraus gėrimo butelių. Moteris neslėpė esanti „linksma“. „Mano brolis dvynys gimė normalus – yra 180 centimetrų ūgio, o aš…“ – apie savo likimą dėstė Nijolė.

Betgi tai netrukdo nusivalyti apšnerkštą stalą, iššluostyti kambario grindis. Trukdo ne tai…

O jos duktė R. Andriuškienė plovė koridorių. Bendra virtuvė jau buvo švari. „Aš gyvenu savo gyvenimą, o mama – savo“, – griežtai ištarė ji ir užsidarė kambaryje su vaikais, kad negirdėtų gimdytojos išvedžiojimų.

Ramunės ūgis – 112 cm. Aštuonmetis sūnus Erikas lygus su mama. „Ir jam nustatytas neįgalumas, – sakė moteris. – Dukra Skaistė, kuriai 4 metai, atrodo, ligos nėra pagavusi.“

Ramunei nuo vaikystės pripažintas neįgalumas. Nelengva tvarkytis net buityje, bet moteris tvirtai pasakė, jog mažas ūgis jai netrukdo. Šypsodamasi pasakojo, kad valgį verda prie viryklės ant kėdutės pasilipusi. Virtuvėje kriauk­lė pritvirtinta pagal jos ūgį.

Gyvenimas skolon

„Pasiėmiau paskolą ir pakeičiau grindų dangą, jas apšiltinau. Išleidau 3 tūkst. litų, – kalbėjo R. Andriuškienė. – Seniūnas atsiuntė darbininkų, kad išbetonuotų. Dabar nusipirkau naują krosnį už 500 eurų, kad apšildytų kambarius. Taupau ir tvarkausi. Bet kiek galima sutaupyti, kai pajamos per mėnesį – 200 eurų.“ Ji pasakojo, kad per mėnesį už nuomą tenka mokėti po 1,30 euro. Ji prašiusi rajono Savivaldybę, kad atleistų nuo šio mokesčio – juk tiek investuoja į nuomojamą socialinį būstą. „Tačiau man kategoriškai atsakė, kad neatleis“, – skundėsi Ramunė.

Ji apgailestavo, jog sulaukianti specialistų priekaištų, kad nieko nedaranti, prie namų vaikams braškių neužauginanti. „Betgi man sunku kasti žemę ir kitus panašius darbus dirbti – skauda kojų sąnarius, stuburą. Man geriau nusipirkti uogų ar daržovių, – kalbėjo moteris. – Reikia pabūti mano kailyje, kad pajustum, kas yra neįgalumas.“

Džiaugsmas – siekti tikslo

R. Andriuškienė pasakojo, jog pernai Vilniuje išlaikiusi vairavimo egzaminą ir įgijusi teisę vairuoti automobilį. Pasiskolinusi pinigų, nusipirko seną mašiną ir su vaikais važiuoja visur, kur reikia. Tačiau šiuo metu automobilis remontuojamas.

Ramunė tvirtino susitaikiusi su savo negalia ir nesigailinti savęs. „Niekas už mane nepadarys. Ir man nieko sunkaus nėra. Pjaunu kieme su žoliapjove – meistras rankenas nuleido. Ko nesugebu pati – samdau, – kalbėjo pašnekovė. – Vaikai nebe maži – noriu, kad jie pasiektų daugiau nei aš, baigtų mokslus.“

Ramunė kalbėjo, jog siekia užsibrėžto tikslo. „Kai pasiseka, esu laimingiausia, – šypsojosi moteris. – Antai pernai norėjau suremontuoti grindis ir gauti vairuotojo pažymėjimą. Pavyko.“

Ji pasakojo turinti daug svajonių: suremontuoti virtuvę, įrengti vaikams kambarį, atnaujinti patalpų sienas ir lubas. „Dėl vaikų reikia daryti, kad jiems būtų geriau“, – kalbėjo Ramunė.

O gal atsiras geradarių, kurie padės šiai mažai moteriai įgyvendinti dideles svajones?

Judrėnų seniūnijos seniūnas Zigmantas Siminauskas patikino, kad Ramunė pagal savo galimybes kabinasi į gyvenimą.

• Rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė teigė, jog R. Andriuškienė rūpinasi savo vaikais, jų sveikata. „Neįgalumas dėl genetinės ligos riboja galimybes, apsunkina gebėjimą tvarkytis. Socialinės paramos skyrius pasirūpino, kad šiuose namuose būtų įrengta dušo ir tualeto patalpa, sutvarkytas stogas, laiptai, pakeista elektros instaliacija. Savivaldybės lėšomis pakeisti namo langai. Norėtųsi, kad erdvioje sodybos teritorijoje sužaliuotų vaismedžių, vaiskrūmių, daržas. Žinoma, reikėtų pagalbos – manau, kad bendruomenė neatsisakytų padėti“, – kalbėjo D. Gumuliauskienė.
• Turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Inesa Vytienė: „Savivaldybė investavo keliolika tūkstančių eurų į namą, kuriame gyvena R. Andriuškienė su šeima ir mama. Jos moka simbolinį mokestį už nuomą. Būtų nesąžininga prieš kitus nuomininkus atleisti nuo mokesčio. Juk už šias lėšas atliekame smulkų remontą. Pagal įstatymą socialinio būsto nuomininkai privalo ne tik mokėti nuomos mokestį, bet ir prižiūrėti būstą.“